Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

Apie krepšinį ir išgaravusi komandinę dvasią. Ne krepšinyje

09.04 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Prabėgusi savaitė buvo kaip reta greita ir turtinga sporto, istorijos ir kultūros įvykių, na ir, žinoma, dar juk buvo Rugsėjo pirmoji. Bet svarbiausias vis tiek visada labai didelei daliai Lietuvos žmonių – prasidėjęs Europos krepšinio čempionatas.

Na, bent jau taip turėtume manyti ar taip esame įsikalę sau į galvą. Ir tai tikrai nėra blogai. Kai stoja rudeniniai lietūs, kas daugiau galėtų išspausti tokį gerų emocijų pliūpsnį, jei ne Lietuvos krepšinio rinktinės mačai?

Rinktinė iš pradžių rungtynėse su Gruzija perliejo šaltu vandeniu tiek sirgalius, tiek ir pati save. Tačiau po to lietuviai įjungė penktą pavarą, ir tvarkingu tempu pervažiavo ne tik šeimininkę Izraelio komandą, bet šeštadienį – ir paties krepšinio profesoriaus Ettore‘s Messinos treniruojamą fantastiškų metikų italų rinktinę.

O gruzinai, panašu, visus savo ginklus sudėjo ant pergalės prieš lietuvius laužo ir po to, kai lietuviai po apmaudaus pralaimėjimo gruzinams dukart kilo aukštyn, Gruzija abu kartus krito žemyn.

Jau pirmosios trejos rungtynės priminė, kokie nenuspėjami yra krepšinio dievai. Adas Juškevičius, kurį treneris Dainius Adomaitis jau buvo palikęs už rinktinės borto ir jis į čempionatą išvyko tik todėl, kad traumą gavo Lukas Lekavičius, vakar į italų krepšį įmetė 20 taškų ir dar puikiai vadovavo komandos puolimui.

Juškevičius taip meistriškai ir šaltakraujiškai triuškino italus tiek tolimomis bombomis, tiek prasiveržimais, kad šalia jo pritemo net ir NBA žvaigždė Bellineli. „Adas įrodė, kad aš klydau“, po rungtynių su Italija pipažino treneris Dainius Adomaitis.

O dabar, pasidžiaugę Lietuvos krepšininkų žaidimu ir komandine dvasia, persikelkime ten, kur beveik niekas niekada nepripažįsta, kad buvo suklydęs ir kur komandinė dvasia išgaruoja.

Rugsėjo pirmoji niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Į tas mokyklas, kurios gražiai sutvarkytos, plūdo Seimo nariai ir partijų neeiliniai, ministrai ir prezidentai. O į tas mokyklas, kuriose tėvai ir vaikai triūsė už ačiū vietoj savo darbo nepadariusių remontininkų, nėjo niekas.

Pirmas toptelėjimas: kažin kodėl Seimo nariai ir partijų pirmūnai, merai ir prezidentės rugsėjo 1-ąją nelenda su savo nuvalkiotais pamokslais į tas mokyklas, kurios atrodo kaip po karo, kurias remontuoja vaikų tėvai ir kartais net už savo pinigus, o remontas, jei ir bus šįmet užbaigtas, tai nebent tik po Mokytojų dienos? Svarbiausia, kad niekur toli važiuoti nereikėtų – tokių mokyklų yra ir Vilniuje, ir Kaune.

Antras toptelėjimas: jei kam nors užeis noras pasvarstyti, kad „Sodra“ būsimos jūsų pensijos pinigus tvarko geriau nei tai darytumėte pats, jei valstybinės įmonės jums atrodys didesnis gėris nei privačios, ir jei vis dar kaip valstiečiai prieš Seimo rinkimus pasvajojate apie Valstybinį komercinį banką, prisiminkite rugsėjo pirmąją. Ir bet kurią mokyklą, kurioje mokslo metai vis dar neprasidėjo. Nepaisant to, kad net pirmokai žino, kada prasideda mokslo metai, valstybė net nesugeba suremontuoti mokyklos iki rugsėjo pirmosios.

Kiekvienais metais tas pats – pinigų skyrė, bet pavėluotai. Remonto konkursą paskelbė, bet dėl įsivaizduojamos kovos su korupcija labai su juo užtruko.

Praeis metai, ir televizijos vėl rodys tokius pat reportažus, kaip šįmet rodė iš Vilniaus Vytės Nemunėlio mokyklos. Kad Rugsėjo pirmoji šią mokyklą užgriuvo kaip cunami banga – netikėtai.

Kažin kaip to galima būtų išvengti? Gal sakau, kitais metais ne tik Seimo pirmininkas, bet ir visi kiti savo propagandą mokyklose varantys politikai Rugsėjo pirmąją įsipareigotų apsilankyti tose mokyklose, kurios atrodo kaip po karo? Neparengtos vaikų mokymuisi.

Kai politikai bus priversti žiūrėti į akis mokytojams, mokiniams ir juodadarbiais paverstiems jų tėvams, gal tada karą primenantys sugriovimai išnyktų pagaliau iš mūsų mokyklų?

O didžiausias Lietuvos savaitės kultūrinis įvykis buvo ne Rugsėjo pirmoji. Didžiausias rugsėjo pirmosios įvykiu derėtų laikyti oficialią žinią, kad Seimo Kultūros komiteto pirmininkui buvo leista įsigyti grūdų elevatorius Rokiškyje ir Kretingoje.

Konkurencijos tarnyba leido Ramūno Karbauskio valdomai grūdų prekybos bendrovei „Agrokoncerno grūdai“ iš „Rokiškio grūdų“ ir „Kretingos grūdų“ įsigyti du didelius grūdų elevatorius. Kaip žinoma, visos „Agrokoncerno grūdų“ akcijos priklauso Seimo Kultūros komiteto pirmininkui.

O kaip tokiais atvejais sakoma, smulkmena, bet maloni.

Taigi baigiantis vasarai Lietuvos kultūros politikos vairininkas žengė dar vieną svarbų žingsnelį koncentruojant savo rankose grūdų verslą.

Besidomintiems kultūros naujienomis, galima priminti, kad

elevatorius Rokiškyje talpina 125 tūkst. tonų, o elevatorius Kretingoje – 100 tūkst. tonų. Šiuo metu „Agrokoncerno grūdai“ Lietuvoje valdo 5 elevatorius, kurių bendra talpa siekia 800 tūkst. tonų.

O kad taip pilnėtų ir Ramūno Karbauskio valdomi lietuviški kultūros aruodai.

Dar viena graži ir tikrai be galo svarbi žinia atskriejo nuo svarbiausio Vilniaus ir Lietuvos kalno. To paties, kuris, valdžiai tik kalbant ir posėdžiaujant, vis slenka ir slenka.

Tarp Rusijos caro budelių nužudytų sukilėlių palaikų rasti ir antrojo 1863 m. sukilimo vado Konstanto Kalinowskio palaikai. Kaip klausytojas tikriausiai prisimena, vasarą ten pat buvo rasti ir kito LDK sukilimo vado Zigmanto Sierakowskio palaikai.

Bet ar ta žinia sudomino mūsų vangią Vyriausybę, Prezientūrą?

Iš spengiančios didžiųjų mūsų rūmų tylos galima susidaryti vaizdą, kad Lietuvos valdžia dar nė nesuvokia, ką ji tiesiog privalėtų dabar daryti. Regis, mūsų valdžia dar nesuprato, kokių vyrų palaikai atkasti. O juk tai du didžiausi XIX a. Lietuvos karvedžiai! Vyrai, kurie vadovavo kovai už Lietuvos laisvę – LDK Statutą ir Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją.

Vienintelis iš visos valdžios, kuris užsiminė apie tai, kad reikia surengti aukščiausio valstybinio lygio šių dviejų narsių Lietuvos vyrų perlaidojimą, buvo Seimo narys Emanuelis Zingeris. Ir tas pats – iš opozicijos.

O kur Prezidentė, premjeras, Seimo pirmininkas, kuris prieš tai leido sau išjuokti Vytautą Didįjį? Nėra ir jokio valdžios plano, net diskusijų nėra. O jų reikia. Reikėtų tartis ir su Katalikų Bažnyčia.

Nes tie vyrai buvo iš liūtų giminės. Tokie pat kaip Vytautas Didysis, Radvilos – Rudasis ir Juodasis, Perkūnas ir Jonušas. Tai kodėl nepagalvoti apie Sierakowskio ir Kalinowskio palaikų palaidojimą kurioje nors bažnyčioje, gal net Arkikatedroje?

Lietuvos Respublikos šimtmečiui tai būtų gražiausias gestas. Gražesnis už visus valdžios prigalvotus paminkliukų ir renginukų pastatymus.

Vėluojanti valdžia nėra pats geriausias veikėjas šiame didžiosios istorijos dvelktelėjime. Bet juk visada galima pasitaisyti. Kad jau ir šią savaitę.

Ar susipras Ministras Pirmininkas Skvernelis tai padaryti pirmas – dar iki Vyriausybės posėdžio? Būtų gražu. Bent jau nebūtų taip apmaudu, kaip su Kalno tvarkymu.

Prisimenate, kaip tai atrodė prieš devyniolika mėnesių? Kai prasidėjus Gedimino kalno šlaite nuošliaužai, ją buvo bandoma prie kalno prikalti mediniais kuoliukais? Ir visiems šitų bepročių darbas tuomet atrodė OK.

Bet ar po tokių savo „eksperimentų“ buvo atgrubnagiai bent nušalinti nuo tolesnės kalno tvarkybos?

Ne tik nebuvo. Bet dar ir gavo vieną kitą milijonų eurų savo naujiems inžinieriniams išmislams įgyvendinti.

Vyriausybė turi galimybę tai pakeisti ir net gražiai pasirodyti. Kaip Ministras Pirmininkas tai išnaudos, dabar jau priklauso tik nuo jo.

Nes patarėjai, atsakigi už atminčių istoriją, su protingu patarimu jau pavėlavo.

 

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka. 

Komentarai