Ar dėl visko Lietuvoje kalti sovietai?
Šis rytas vienas iš tų, kai lengva apsispręsti, nuo ko pradėti dešimt minučių. Pirmoji Lietuvoje surengta beatifikacija, kurios metu arkivyskupas Teofilius Matulionis paskelbtas Palaimintuoju, jau įėjo į Lietuvo istoriją. KGB agentų nužudytas Kaišiadorių arkivyskupas atsistojo šalia Šv.Kazimiero ir Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio.
Visi trys Katalikų Bažnyčios kanonizuoti lietuviai rodo ir mūsų sudėtingą tikėjimo kelią, ir tokią pat sudėtingą valstybingumo istoriją. Šv. Kazimieras buvo tikras kunigaikštis – mūsų didžiojo kunigaikščio Algirdo proanūkis, karaliaus Kazimiero sūnus, kelių būsimų karalių brolis. Vyskupai Teofilius ir Jurgis – iš liaudies gelmių, iš ūkininkų kilę Bažnyčios kunigaikščiai.
O tie, kurie ypač uoliai domisi naujausia Lietuvos istorija, tikriausiai nepraleido pro akis ir beveik pranašiškų sutapimų, susijusių su vyskupo Teofiliaus beatifikacija.
Birželio 25-oji, kai arkivyskupas Matulionis paskelbtas Palaimintuoju, mūsų istorijoje žymi ne tik lito sugrąžinimą 1993 metais, bet ir Rainių žudynes.
Prieš 76 metus NKVD budeliai Rainių miškelyje žiauriai nužudė, prieš tai dar ir nežmoniškai žiauriai kankinę, 73 Lietuvos šviesuolius.
Yra ir dar vienas, galima sakyti, paradoksalus birželio 25-osios sutapimas, kurį galima sieti su Palaimintojo Teofiliaus gyvenimu. 1940 m. birželio 25-ąją Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga legalizavo Komunistų partiją, kuriai vadovavo Antanas Sniečkus.
Arkivyskupo Teofiliaus ir sovietų agento Sniečkaus gyvenimo linijos pirmą kartą susikirto 1933 metais. Tuomet vyskupas kartu su kitais sovietų įkalintais lietuviais buvo iškeistas į Sniečkų ir kitus Sovietų Sąjungos agentus.
Kai antrosios sovietų okupacijos metu Sniečkus vėl tapo Maskvos vietininku Lietuvoje, Matulionis vėl buvo suimtas ir ilgam įkalintas.
Lyg to būtų maža, po Stalino mirties, kai jau ir Maskvos okupantai vyskupui nebeturėjo pretenzijų, Sniečkus darė viską, kad dar keleriems metams pratęstų T.Matulionio kančias toli nuo tėvynės. Galiausiai T.Matulionis buvo nužudytas KGB agentų Sniečkaus valdomoje sovietų respublikoje.
Sovietų režimo kankinys, vyskupas Teofilius laisvoje Lietuvoje paskelbtas Palaimintuoju. O štai okupantų pakalikas Sniečkus amžinai liks išdaviku ir kolaborantu.
Gyvenimas viską tiksliai sustatė į savo vietas. Ar dabar jau galėtume ramiai dėti tašką gražioje Palaimntojo Teofiliaus istorijoje?
Norėdami – tikrai taip, galėtume dėti ir tašką. Bet prieš padėdami tašką, bent trumpam grįžkime į šią ašarų pakalnę.
Taip jau sutapo, kad prieš pat arkivyskupo Teofiliaus beatifikaciją Vilniaus kino teatruose pradėtas rodyti rusų režisieriaus Čuchrajaus vaidybinis filmas „Šaltasis tango“. Rusų sukurtas filmas pasakoja apie 1940-uosius Lietuvoje.
Tik „Multikino“ teatras atsisakė rodyti šį filmą. Visi kiti kino teatrai, lyg pagal komandą užgiedojo, kad „tai tikrai nėra Kremliaus propaganda!“
Kaip sako seni žmonės, garsiausiai šaukiama, kad neskauda, tada, kai labiausiai skauda. Taigi galime pasvarstyti.
Pavyzdžiui, kokio velnio Kremliui mesti pinigus į balą kuriant teisingą filmą apie 1940 m. Maskvos įvykdytą Lietuvos okupaciją, jei pats Kremlius istorinės tiesos vis dažniau nepripažįsta?
Ar rusų kino režisieriai ir scenaristai jau nebeturi savo šalies pagavių istorijų? Ir kodėl filmas pradedamas trimis, Kremliaus ideologine linija tarsi suabejoti verčiančiais sakiniais, kuriuose pažymima, kad „1939 metais Stalinas ir Hitleris slaptu susitarimu pasidalijo Rytų Europą, o po metų sovietų kariai buvo įvesti į Lietuvą ir ją prijungė prie SSRS“?
Ar ne todėl, kad dar sykį lietuviams, tik jau už jų pačių pinigus, primintų sovietinę istorijos versiją, kad nebuvo jokios okupacijos. Kaip nekalta – tik „įvesti kariai“ ir „prijungimas“. Kaip nekalta – tik dar kartą priminta, kad rusų kariai savo kraujo kaina išlaisvino Lietuvą ir Baltijos šalis.
Apie tai, kad išlaisvintojai pamiršo išeiti, filme – nė žodžio. Natūralu, kas finansuoja filmą, tas ir užsako jo muziką.
Ką turėtų daryti Lietuva, kad dėl to nereikėtų nei ginčytis, nei moralizuoti kino teatrų, nei apskritai apie tai kalbėti?
Lietuva, pirmiausia žmonių rinkta valdžia – pradedant savivaldybėmis ir baigiant Vyriausybe – dieną naktį turėtų dirbti, kad paskutiniai sovietizmai išnyktų iš mūsų gyvenimo. Į ką čia derėtų atkreipti dėmesį?
Į paprastus, kiekvienam žmogui suvokiamus dalykus. Todėl visiems siūlyčiau susirasti ir perskaityti verslininko Liudviko Andriulio tekstą delfi.lt „Iš Šimašiaus aš noriu tik vieno“.
Šis tekstas – nieko ypatingo. Toks pat kaip daugybos lentelė, kaip dušas vakare, kaip prausimasis ir dantų valymas. Tai, kas savaime aišku.
„Turiu naujieną jauniems – viskas, kas jus Vilniuje erzina, viskas, dėl ko gėda, yra sovietinio palikimo žaizdos. Viskas, kuo džiaugiatės ir didžiuojatės, – yra Vilniaus vakarietiškumas. Labai paprasta, juoda ir balta“, rašo Liudvikas.
Duobės gatvėse? Sovietai. Aptrupėję borteliai? Sovietai. Naujininkai, gėda dėl to, ką mato į centrą važiuojantis užsienietis? Sovietai. Sodų bendrijos Antakalny su lauko tualetais? Sovietai. Supuvęs autobusas? Sovietai. Kyšininkė darželio direktorė? Sovietai. Apleisti Sporto rūmai? Sovietai.
Nugriuvęs Gedimino kalnas? Sovietai. Kalėjimas miesto širdy? Sovietai, ir dar cariniai. Nepjaunama žolė? Taip pat sovietai. Autobusų stotis, kuri net čigonams baisi? Sovietai. Viskas, dėl ko jums gėda, yra sovietų palikimas.
„Aš noriu mero, kuris turėtų tik vieną vienintelę mintį galvoje – naikinti sovietizmą ir kurti vakarietiškumą. Mero, kuris tiesiog negalėtų fiziškai pakęsti kalėjimo miesto centre, apgriuvusių sporto rūmų, pilies kalno duobių, sudegusių profsąjungų rūmų, ir kuris kasdien, kiekvieną minutę kovotų su visais, viskuo ir visaip, kad valytų miestą nuo sovietizmo“, rašo L.Andriulis.
Kas iš mūsų galėtų paprieštarauti Liudvikui? Na, nebent tik sovietai.
Tačiau visi puikiai žinome, kad nė velnio – ne tik sovietai mums dėl to visa savo esybe prieštarauja. Tam per dažnai prieštarauja ir Vilniaus meras, ir Pilių direkcija, ir kultūros ministrė, ir net pats premjeras.
Kur tai matyta, kad ES sostinėje problema būtų pusantro milijono eurų, kurių Lietuva jau pusmetis kaip negali rasti Gedimino kalno duobei užlyginti? Lenkijos specialiastai važiuoja mums į pagalbą, o štai Skvernelio valdžia „vis dar neišsprendė kalno tvarkymo finansavimo klausimo“.
Bet juk taip negali būti. Tai sovietizmas. Tai ar ne sovietai tokią Vyriausybę mums kažkada ir primetė?
Lyg tyčia Europos Komisija prieš Lietuvą pradėjo pažeidimo procedūrą dėl to, kad net 28 proc. Lietuvos žmonių vis dar neturi nei tualeto, nei dušo, nei šalto vandens savo būstuose. O tai patys didžiausi sovietai. Virkštelė, vis dar siejanti europinę Lietuvą su sovietais.
Ką daro mūsų Vyriausybė?
Nepatikėsite, bet Vyriausybės dundukai rengia įstatymo pataisas, kuriose numatytos baudos tualeto ir dušo neturintiems Lietuvos gyventojams! Bet juk ES direktyvą, pagal kurią daugiau nei 2 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse privalo veikti centralizuota vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistema, privalo užtikrinti valstybė!
O ką daro valdžia? Valdžia ruošiasi bausti gyventojus, kurie ir taip jau nubausti, kad neturi oraus XXI a. gyvenimo!
Visiems Miestų nuotekų direktyvos reikalavimams įgyvendinti pakaktų 100 mln. eurų. Tai tiek pat, o gal net mažiau, nei jau sukišta į Valdovų rūmus. Ketvirtadalis sovietiškai vis dar gyvenančių žmonių ar Valdovų rūmai – kas turėtų būti svarbiau?
O kokia katastrofa ištiko Lietuvą, kad septintus metus iš eilės kylant ekonomikai prireikė 17 milijonų EUR sumažinti kultūros finansavimą? Tai vardan ko Lietuvos žmonės prieš 29 metus kilo į kovą su sovietais? Ar tik dėl to, kad Seime būt įkurtas spec. valstietiškas Kultūros komitetas?
Tikriausiai ne dėl to. Tai gal gelbėdami besidauginančių biurokratų naštos nebepakeliantį valstybės biudžetą taupymą pradėkime nuo Seimo Kultūros komiteto uždarymo?
Po šio klausimo pabaigai – dar vienas klausimas, kuris neretam iš mūsų neduoda ramybės. Kaip suderinti Teofiliaus beatifikaciją ir ketvirtadalį be vandentiekio ir nuotekų sistemos paliktų mūsų žmonių? Kaip suderinti gražius ir nelabai gražius dalykus, kurie persipina mūsų gyvenime?
Mūsų gyvenimas nėra vienos krypties geležinkelis. Net tada, kai jis išveda į dobiliukų pievas, tai nereiškia, kad daugiau nebepravažiuosim pro sulinkusias kaimo trobas, nebetinkamas net gyvuliams laikyti.
Laikai keičiasi, bet ne taip greitai, kaip norėtume, ir ne visada – tik į gera.
„Tokių asmenybių kaip T. Matulionis šie laikai nesukuria“, kalbėdamas apie Palaimintąjį sakė kunigas Julius Sasnauskas. Pats, beje, kalintas sovietų okupantų kalėjimuose.
Dabar niekas nenori būti mėtomas taip, kaip Matulionis, kuris gimė Lietuvoje, vėliau atsidūrė Sankt Peterburge, Latvijoje, dėl ko jis nesiskundė. Seniau to reikalauta iš dažno žmogaus, dabar – nebe. „Šiandien žmonės to nepatiria, visi nori patogių sąlygų, dirbti Vilniuje ar Kaune, kur daug žmonių“, sakė kunigas Julius.
Ar galime save ir savo artimą dėl to teisti? Save – taip. Bet niekas mums nedavė tokios teisės, kad galėtume reikalauti iš kitų būti didvyriais. Tačiau pamąstyti apie tai – na, bent jau tada, kai lyja, – juk tikrai nepakenktų?
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės