Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Ar ne per dažnai esame anapus istorijos?

2017-07-31, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Liepos 31-oji yra diena, kai minime 1991 m. Medininkų poste sovietų okupantų nužudytus 7 pareigūnus.

Mindaugo Balavako, Juozo Janonio, Algimanto Juozako, Algirdo Kazlausko, Antano Musteikio, Stanislovo Orlavičiaus, Ričardo Rabavičiaus ir stebuklingai išgyvenusio Tomo Šerno krauju yra aplaistyta ir visų mūsų laisvė. Net ir laisvė tų, kuriems atrodo, kad laisvė jiems yra nesvarbi.

Gedimino kalne prieš kelias dienas rasti sukilėlių palaikai taip pat verčia spręsti laisvės lygtį. Ar reikia iškilmingai perlaidoti Sausio sukilimo karo vado Zigmundo Sierakowskio ir kitų sukilėlių palaikus? Tokį klausimą istorikui Antanui Kulakauskui LRT „Savaitės panoramoje“ pateikė Nemira Pumprickaitė.

Taip, be abejo, nes jie įkūnijo kovą dėl laisvės, atsakė istorikas. Nepaisant to, kad po 1863 m. sukilimo Lietuvos valstybingumo linija pasuko į priešingą pusę nei troško sukilėliai, svajoję atkurti LDK.

Laisvė yra tai, kas vienija visus Lietuvoje kada nors gyvenusius žmones – 1863 m. sukilėlius, 1918 m. Vasario 16-osios Respubliką, 1944-1953 m. partizanus, disidentus ir Kovo 11-osios Lietuvą.

Keista, kad tiek metų 1863 m. sukilimo vadų palaikai niekam nerūpėjo. Panašiai kaip Vasario16-osios aktas ar Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta Vilniaus arkikatedroje. Kartais iš tiesų atrodo, kad mes gyvename anapus istorijos.

Ar ne per dažnai esame anapus istorijos? Gal todėl blogai jaučiamės net ir kylant ekonomikai? O istorijos Lietuvoje daug. Panašu, kad daug ką istorija smaugia. Mes jaučiamės nejaukiai, susidūrę akis į akį su istorija.

Kaip prisipažinti sau, kad ne vien sovietai sunaikino mūsų dvarų kultūros paveldą? Taip, sovietų okupantai davė ženklą griauti, bet naikino dvarus tai savi, o pirmiausia tie, kurie buvo į juos įkelti gyventi, ir kuriems nieko nereiškė nei sienų tapyba, kokliai, kolonos, nei paveikslai.

Ar ne todėl net ir šiandien daugybė išlikusių dvarų stovi lyg gyvi priekaištai mums, lietuviams, – išdaužytais langais, griūvantys ir vis dar naikinami?

Taip, šis tas atstatyta, bet dar daugiau yra tokių, kaip Kaišiadorių rajone Romeriams kadaise priklausęs Vladikiškių dvaras. Mūras be langų, tvenkinys maurais apėjęs. Ir jokio užrašo, kad kadaise čia garbingos Romerių giminės būta.

Tiškevičių dvarelis Žiežmarių pakrašty išsilaikęs geriau, nors kas ten jį žino? Dvaro rūmas apjuostas tvora, o ant vartų spyna. Ir taip pat jokio užrašo.

Kodėl neleisti jo apžiūrėti – pamatyti, nutiesti būtiną tautos atminčiai liniją tarp praeities, dabarties ir ateities? Kodėl atvykėliui neįmanoma pamatyti Kruonio bažnyčios statytojų kunigaikščių Oginskių antkapių? Prieiti prie už Kruonio mokyklos stūksančių Oginskių pilies griuvėsių? Jie nuo lankytojų atitverti ne tik spyna, bet ir filmavimo kameromis.

Ar viskas atsiremia tik į pinigus? O gal kaip tik užmaršties marška turi galingesnį atminties smaugimo užtaisą nei pinigai?

Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis…Kai Maironis rašė šias ir dabar širdį veriančias eilutes, visi mano paminėti ir nepaminėti Lietuvos dvarai tebestovėjo visame gražume.

Ką, jei tik būtų gyvas, parašytų Maironis dabar – žvelgdamas į visus tuos Zabielų, Romerių, Tiškevičių, Sirpučių ir Daugėlų dvarus dvarelius?

Artėjantis nepriklausomybės atstatymo šimtmetis yra proga prie kiekvieno dar stovinčio dvaro pastatyti bent po lentą, kuri įvardytų mums patiems, ką naikiname savo rankomis.

Vyriausybinis šimtmečio komitetas numatęs tiek daug tuščių pasitaškymų pinigais, kad, dalį tų pasitaškymų apmažinus, už tas lėšas įvardytume bent tai, ką galėjome gražaus turėti, bet nebeturime.

Ar bus gražiai perlaidotas Sierakowskis ir 20 jo likimo brolių, rastų kape su caro budelių surištomis rankomis? Ar perlaidosime Vytauto Didžiojo palaikus ten, kur jiems priklauso pagal didžiojo kunigaikščio vietą mūsų atmintyje?

Jaunimas tvarko tremtinių kapus Sibire, ir tai yra gražu, bet savoje žemėje, kur viskas ranka pasiekiama, per 27 metus užpakalio daug kur nepakėlėme.

Kam to reikia, nes ką tos lentos prie sugriuvusių dvarų bepakeis, gali paklausti praktiškas klausytojas.

Tai mums su jumis to reikia. Kad galėtume ir toliau brėžti svarbią liniją praeitis – dabartis – ateitis, be kurios nebūna tautos. Kad nebebūtų taip, kaip dabar, kai karaliaus Mindaugo vardą lyg katė pūslę pažeme valkioja tokios veikėjos kaip Anužienė.

Šiai būtybei vadovaujant ir visiems švietimo ir mokslo ministrams nuo jos apakus, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras, užuot tapęs tautos ir valstybės pasididžiavimo objektu, virto taškymosi valstybės pinigais objektu.

Ministerijos auditas nustatė, kad centro direktorė vien pernai pasirašė 12 autorinių sutarčių su darbo grupėmis, kuriose buvo ji pati, sūnūs ir marti. Vien už tai direktorei, jos sūnums ir marčiai nukrito 27 tūkst. eurų.

L.Anužienė išsinuomojo sau ne šiaip mašinikę, o „Volvo XC90“. Šio centro diplomai buvo dalijami ir tiems, kurie realiai nesimokė. Šiame centre Anužienė iškart po kadencijos įdarbino savo draugę A.Pitrėnienę, kuri, būdama ministre, rūpinosi rūmų Vilniuje centrui skyrimu.

Nepaisant šių karaliaus Mindaugo atminimą juodinančių faktų mokymo dalininkai patvirtino šio centro ataskaitą, o Anužienė palikta direktore. Ar kad toliau būtų taškomasi pinigais, kurių vis pritrūksta mokslui ir universitetams?

Pasiūlymas Švietimo ir mokslo ministerijai – tai gal bent jau karaliaus Mindaugo vardą iš Anužienės centro atimkite, jei sugebate tik dūsauti?

Mielas klausytojau, ar pastebėjote, kad kai reikia į vietą pastatyti kokią išpindėjusią nuo maudymosi valdiškuose piniguose poničką, mūsų valdžia tik skėsčioja rankomis. Tačiau su kokiu entuziazmu ta pati valdžia šoka reguliuoti tai, ką mes su jumis valgome ir geriame! Ir su kokiu entuziazmu šita valdžia bando įlįsti į mūsų piniginę!

Kam? Pastaruoju metu kartais tik tam, kad galėtų padengti savo pačios draudimų nešamus nuostolius. Kaip atrodo praktikoje milžiniški mokesčiai alui ir vynui, bene žiauriausiai nupiešė Seimo konservatorius Antanas Matulas.

„Prisidirbom, – taip dabar atrodo net Matului, kuris pats pasisakė už valstiečių įvestus draudimus.

Kitoje sienos su Latvija pusėje tuščiuose muitinės pastatose staiga išdygusiose alkoholio parduotuvėse – marios alaus pirkėjų iš Lietuvos. Prekybininkai vos spėja alų gabenti, nes puslitris čia kainuoja tik 0,56 euro – perpus pigiau nei Lietuvoje.

„Problemos liks mums, o pinigai – latviams“, – dūsauja Seimo konservatorius Matulas. Tokia dvigubai padidinto akcizo alui kaina. Bet tai dar ne visa valstybės verygizacijos kaina.

Regis, kad antrą jos dalį mokėsime jau nuo kitų metų. Finansų ministras Šapoka skelbia, kad kiekvienas, gaunantis 383 Eur per mėnesį, yra vidurinės klasės atstovas. Vidurinė klasė už minimalią algą – ar gali būti kas nors absurdiškesnio Europoje?

Bet svarbesnis klausimas, kur Šapoka veda šalį su tokiu požiūriu? O veda jis į dar didesnį vidutiniokų ir net skurdžių, jei tik jie turi vaikų, apmokestinimą. Nors Lietuvoje ir taip darbo jėga yra apmokestinta labiausiai ES.

Būsimos Šapokos mokesčių pataisos yra dalgis visiems, kurie iki šiol manė, kad ir Lietuvoje įmanoma prasigyventi. Teks keisti požiūrį, nes galimybė susitaupyti išnyks. Kaip žinoma, pastovus darbas ir galimybė susitaupyti pinigų yra pagrindiniai vidurinės klasės atpažinimo kriterijai.

Kodėl taip neatsakingai elgiasi finansų ministras? Juk dar daugiau gydytojų ir mokytojų, o jų jau ir dabar ima trūkti, emigruos?

Kadangi iki šiol Lietuva savo maisto ir alaus pinigais šelpė tik Lenkiją, o dabar ėmėme šelpti dar ir Latviją, Skvernelio Vyriausybei reikia iš kur nors paimti pinigų. O iš kur tų pinigų bus, kai savo žmones kvaila politika stumi apsipirkti užsienyje?

Štai ir kimba valdžia į vidutinioko džinsus ir batus – esi pakeltas į vidurinę klasę, todėl apsieisi be mokesčių lengvatų. O kas bus po to, ar nors vienai Vyriausybei rūpėjo? Nerūpi tai ir Skvernelio „profesionalams“.

Bet grįžkime prie istorijos, nuo kurios šįryt ir pradėjome. Tauta, nejaučianti pagarbos savo praeičiai, atsižadanti ištisų savo istorijos šimtmečių ir paveldo, gauna už tai bumerangu. Šiuo atveju bumerangas yra nei žmogaus prigimties, nei valstybės esmės nesuvokiantys vienkartiniai gelbėtojai. Ir nepainiokite jų su vienkartiniais švirkštais.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą