Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Ką Karbauskio-Skvernelio draudimai neša Lietuvai?

2017-05-08, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Prabėgusi savaitė pažėrė dar keletą Seimo daugumos minties perlų ir buvo įrėminta tarp dviejų švenčių. Tik ar, atmetus Motinos dieną, kuri tiesiog sutampa su pirmu gegužės sekmadieniu, daug kas atsimena, kokios tai buvo šventės?

Pradėkim nuo Gegužės 1-osios – oficialiai vadinamos Tarptautine darbo diena. Paradoksas, kad ši diena Lietuvoje, pusę amžių kentusioje proletariato diktatūrą, vis dar yra oficiali šventė. Tokia neva šventė, kurios šįmet nebešventė net ir ją įstatymu pakartotinai įtvirtinusi Socialdemokratų partija.

Tai kam reikalingos tokios šventės, kurių nešvenčia net tie, kurie jas įvedė?

Toks pat klausimas galėjo kilti ir vakar, gegužės 7-ąją, kuri kalendoriuje yra pažymėta ir kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ar dar kam nors, be saujelės skaitytojų ir iš rašto šiaip ne taip gyvenančių žmonių, kurių skaičius kasmet mažėja, dar rūpi lietuviška spauda, knyga, žodis.

Lietuva priklauso prie tų retų šalių, kuriose knyga ir žodis yra apmokestinti taip pat, kaip ir degtinė. Tai ką minime, jei išvis dar minime, gegužės 7-ąją?

Šiurkščiai kalbant, bandome švęsti 1904 m. Rusijos caro malonę vėl leisti lietuviams ką nors parašyti ir išspausdinti savo kalba. Sąjūdžio metais ir pirmąjį atgautos Nepriklausomybės dešimtmetį bandėme šią datą susieti su spaudos ir žodžio laisvėmis, jų gynimu. Ir tai kurį laiką visai neblogai atrodė ir turėjo prasmę. Tačiau ar taip dar yra šiandien?

Kas ta spaudos laisvė Karbauskio bei Skvernelio valstiečių valdomoje Lietuvoje?

Tuščias garsas – jei tik nepritari valdančiųjų proto užtemimams, kurie kartojasi vis dažniau.Formaliai graži ir gražių intencijų turinti būti kupina diena, kuri liko be politinio turinio.

Kad yra būtent taip, penktadienį priminė Seimo nario Petro Gražulio įregistruotas įstatymo projektas. LRT įstatymą, kurį be išlygų šiandien vis dar galime vadinti pažangiausiu ES, Seimo narys Gražulis siūlo pakeisti taip, kad LRT generalinį direktorių skirtų Seimas jo Kultūros komiteto pirmininko teikimu.

Tai yra atviras siekis Putino pavyzdžiu suvalstybinti visuomeninį transliuotoją ir taip gerokai apriboti žodžio ir spaudos laisves Lietuvoje. Gražulio pataisos prieštarauja Visuomenės informavimo priemonių įstatymui ir Europos Sąjungos direktyvai dėl audiovizualinių kūrinių paslaugų.

Bet kurioje šalyje bet kurių partijų politikai plaukus rautų nuo tokio kaip Gražulis skalpo.

Tiesa, faktas, kad Gražulis formaliai yra opozicijoje, o ne valdančiojoje daugumoje gal ir leistų teigti, kad tai tėra Seimo skandalisto išpuolis, o ne valdžios pozicija. Tačiau nei Seimo daugumos lyderis Karbauskis, nei premjeras Skvernelis, nei Seimo pirmininkas Pranckietis nė žodžio nepratarė apie tai, kad tokie Seimo nario siūlymai tėra jo asmeninis išpuolis prieš spaudos ir žodžio laisves.

Ar tai reiškia, kad Seimo skandalisto lūpomis įgarsinama tai, ko artimiausiu metu gali griebtis vieną viešųjų ryšių nesėkmę po kitos patirianti valdančioji dauguma? Tai, kad Gražulis savo pataisas pateikė prieš pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, taip pat niekieno ramybės nesudrumstė. Tai kokio velnio mums tokia šventė, kuri mūsų širdyse nebepaliečia net ir savisaugos mygtuko?

Jei jau pradėjome apie šventes, ne pro šalį ir dar vienas klausimas: kas mums, lietuviams, apskritai yra šventė? Ar mes dar mokame švęsti, turime šventės jausmą?

Klausimas skamba įžeidžiamai? Ką gi, ne be šito. Tačiau reaguojant į tai, ką jau artimiausiu metu mums rezga mūsų pačių rinkta valdžia ir kaip tie rezginiai atrodo iš šalies, tokio klausimo apeiti nėra kaip.

„Tai jūs sėdėsite užsirakinę namuose ir tik bažnyčiose lankysitės?“ – iš delfi.lt korespondento išgirdę apie planuojamas priimti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis siekiama apriboti vyno ir alaus prekybą lauko kavinėse, juokėsi kalbinti katalonai ir ispanai.

Lietuvos politikų užmojis drausti išgerti taurę vyno lauko kavinėje ar teatre ispanams kelia juoką. „Ispanijoje tokie dalykai būtų neįmanomi“, – Lietuvos žurnalistui vieningai tvirtino katalonai. O jeigu kurios nors partijos veikėjas ir prasižiotų apie tai, tai toks veikėjas ne tik būtų nušvilptas ir išjuoktas, bet ir turėtų visam laikui pasitraukti iš politikos.

„Na, jūs keista tauta esate“, – apie planuojamus draudimus išgirdęs kraipė galvą ir žurnalisto pakalbintas vokietis iš Frankfurto.

Ispanai juokiasi. Jiems bepigu juoktis. Nes Europoje tokios nesąmonės, kaip Karbauskiui, Skverneliui ir Verygai, net į galvą nešauna.

Tuo tarpu į valdžią ant tautos nusivylimo bangos atplaukę fanatikai yra pasiryžę sunaikinti beužsimezgančius europinės Lietuvos daigus – atvirumą ir bendruomeniškumą.

Tačiau skirtingai nuo ispanų ir katalonų, dauguma lietuvių tyli. Tyli net ir po to, kai Karbauskis įžeidžiamai pareiškė, jog neverta šviesti ir mokyti lietuvių, nes lietuviai, anot valstiečių vado, ne ispanai, kurie turi senas gėrimo tradicijas.

Kitoje šalyje tokį visą tautą viešai niekinantį politiką sumaltų į miltus. Lietuvoje Karbauskis – tarp populiariausių. O pats populiariausias, kaip žinoma, yra premjeras Skvernelis, taip pat leidęs sau įžeidžiamai kalbėti apie žmones – Jūrų šventės Klaipėdoje dalyvius,

Ką Karbauskio-Skvernelio draudimai neša Lietuvai?

Pirmiausia tai ir taip pakankamai pilkas gyvenimas Lietuvoje taps dar pilkesnis ir Londonas dar labiau vilios jaunimą. Davatkiškumas ir fanatizmas – tikrai ne ta priemonė, kuri gali sustabdyti emigraciją.

Antra, fanatiška kova su lauko kavinėmis, šampanu teatruose ir alumi festivaliuose palies visus – net ir tuos, kurie nevartoja nė lašo. Fanatikai patys suvokia, kad jų neadekvačios priemonės smogs biudžetui. Juk ne šiap sau vos ne kasdien ministrai vis praneša apie naujas idėjas, kaip padidinti mokesčius. O mokesčiai didės visiems – ir geriantiems vyną, ir tiems, kurie nė lašo į burną.

Trečia, Lietuva, sunaikinusi sunkiai ketvirtį amžiaus kurtą vakarietiško miesto infrastruktūrą, taps nepatraukli turtingų vokiečių, britų ir tų pačių ispanų turistams.

Kaip taikliai pastebėjo filosofas Vytautas Ališauskas, jei Vakarų turistas Vilniuje pasijus kaip Calvino laikų Ženevoje, tai neturėtume pamiršti, kad Ženeva net tada, XVI a., domino nuostabiu ežeru, kalnais, įspūdinga katedra ir turtingų miestiečių miesto kvartalais.

Ketvirta, plika akimi matyti, kad fanatikų valstiečių politikų draudimai pirmiausia yra nukreipti prieš vidurinę klasę ir studentus. Kodėl būtent tokie taikiniai?

Vidurinė klasė ir studentija yra kritiškiausia ir savarankiškiausia ir laisviausia visuomenės dalis. Kuri leidžia sau gardžiai pasijuokti tiek iš tautinių kostiumų vaikams, tiek iš Naisių pagonybės. O tai, matyt, labiausiai ir erzina Karbauskį ir jo kompleksuotus, menko išsilavinimo žemažiūrius veikėjus, trokštančius karališkos pagarbos.

Tas pats Ališauskas spėja, kad tai, matyt, lemia dar porą dalykų. Pirmiausia tai visiškas valstiečių valdžios neįgalumas.

Antra, fanatišką nepaykantą šventei ir gyvenimo džiaugsmui galėjo sukelti ir kažkokios asmeninės sveikatos ministro bei jo boso iš Seimo Kultūros komiteto traumos bei noras kontroliuoti žmones.

O kai šitaip, tai nėra ko stebėtis, kad Skvernelio Vyriausybė jau supainiojo simptomus su problema.

Ar tikrai provincija geria dėl to, kad alkoholis pigus ir prieinamas? Ar suversti visą kaltę gėrimui nėra pigiausias būdas pridengti neveiklumą ir absoliutų politinių idėjų neturėjimą?

Kad ir kaip būtų, viskas veda į tai, kad Lietuvai teks išgerti dar vieno neapgalvoto socialinio eksperimento pelynų taurę.

Ar tai reiškia, kad šias dešimt minučių teks užbaigti tokia minorine nata? Nejau nieko neįvyko gero? O kaipgi – tikrai įvyko.

Popiežius Pranciškus ragino melsti Viešpatį, kad padėtų visiems griežtos linijos sklebėjams pasukti nuolankumo ir gerumo keliu. Vilniaus Vyno dienose buvo paskelbtas laisvų žmonių manifestas „Mes – ne ligoniai!”, po kuriuo gali pasirašyti kiekvienas lietuvis, kuriam ne pakeliui su fanatikais.

Prancūzijos prezidento rinkimuose, kaip ir buvo tikimasi, triuškinamą pralaimėjimą patyrė iš Putino klikos pinigus gaunanti dešiniųjų radikalų lyderė Marine le Pen.

Lenkijoje, kurioje taip pat valdžia yra perėjusi į nacionalistų ir fanatikų rankas, vyskupai paskelbė laišką, kuriame aiškinami skirtumai tarp patriotizmo ir nacionalizmo. Lenkijos vyskupai pabrėžia, kad nacionalizmas yra nesuderinamas su katalikybe.

Šį laišką verta perskaityti tiek lietuviams, tiek Lietuvos lenkams. Ypač tiems, kurie vis dar nekrikščioniškai yra įsitikinę, kad tikėjimas Jėzumi įpareigoja juos nekęsti kitataučių ir visaip varyti ant Briuselio.

„Patriotizmas kaip solidarumo ir artimo meilės forma nėra ideologinė abstrakcija, bet moralinis iššūkis liudyti gėrį čia ir dabar: konkrečiose vietose, konkrečiose sąlygose, tarp konkrečių žmonių. Nebūdamas ideologija, patriotizmas taip pat neprimeta dirbtinio ideologinio kultūros formato, juo labiau politikos, bet visais būdais įsišaknija ir atneša vaisių žmonių gyvenimuose ir visose bendruomenėse, kurios kartu nori kurti bendrąjį gėrį“, skelbia Lenkijos vyskupai.

Gal laikas ir Lietuvos vyskupams ką nors panašaus paskelbti? Tiesą sakant, tai jau pavėluota, bet, kaip žinome, geriau vėliau negu niekad.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą