Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Kada mūsų išrinktieji ministrai matys ne tik makroekonominius skaičius, bet ir žmogų?

2017-10-16, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Praėjusią savaitę vienas naujienų portalų pranešė keistą, bet ir sukrečiančią žinią. Penkias užsienio kalbas mokanti Klaipėdos universiteto profesorė dėl itin menkos algos bandė įsidarbinti prekybos centre.

Tačiau prekybininkai įtarė, kad profesorė atlieka kokį nors žiniasklaidos eksperimentą. Rezultatas: Baltų filologijos katedros profesorė net ir tokio darbo negavo.

Profesorės atlyginimas – tik 155 eurai. Kad ir ką sakytume, tokia alga – nepriklausomai nuo to, kiek nuošimčių etato žmogui skirta – yra pasityčiojimas. Iš žmogaus, išsilavinimo, universiteto. Pagaliau tai ir pasityčiojimas iš sveiko proto. Bet iš esmės tai yra valstybės gėda. O drauge ir pasityčiojimas iš Lietuvos Respublikos, kurios šimtmetį jau po kelių mėnesių minėsime.

Sunku pasakyti, kiek dar tokių atvejų, kai profesorius uždirba 155 eurus, turime Lietuvos universitetuose. Tikėtina, kad jų tikrai yra ne vienas.

Bet net jei tai būtų ir vienas vienintelis atvejis, ir to turbūt pakaktų suprasti, kad mūsų universitetų sistema netvarkingai lekia pakalnėn. Na, o tie, kurie turėtų prižiūrėti eismą universitetų kalnelyje, rūpinasi viskuo, kuo tik įmanoma, bet tik ne žmonėmis.

Vieniems, kai jie kalba apie rūpestį universitetais, rūpi išsaugoti patį universitetą, nes kitaip nukentėtų regionų garbė, šlovė ir išvystymas.

Kitiems rūpi aukštos rektorių ir prorektorių kėdės. Tretiems tai tiesiog politinės intrigos dalis: kas laimės?

Visų atvejų čia neaptarsime. Bet šį vieną, kai profesorei mokami tik 155 eurai, aptarti spėsime. Taigi, jei Klaipėdos merui ir Klaipėdos miesto tarybai iš tiesų rūpėtų miesto ir regiono ateitis, ar jie nebūtų kaip nors išsprendę šios problemos? Jei tikrai rūpėtų, tai ar turtingo miesto tėvai būtų leidę nutikti tokiai gėdai, kad Klaipėdos universiteto profesorė maldautų priimti dirbti prekybos centro kasininke?

Pagaliau jei ne valdžia, kur yra vietos mecenatai, taip pat geidaujantys išsaugoti regionui universitetą? Juk visais laikais universitetai ne tik karaliaus pinigais gyvi būdavo.

Klausimai šėtoniškai retoriniai šiandienos Lietuvoje. Bet jei universitetas pamiršta jame dirbantį žmogų, tai ar jis nenustoja skleisti ir humanistinių idealų šviesą? Tai jau ne universitetas.

Tai – tik specialistų kalvė, kaip aukštąsias mokyklas vadindavo sovietų okupantai. O kai nusipelnęs mokslui ir universitetui gyvas žmogus tampa negyvais 0,2 nuošimčio etato, tai ar ne tas pats?

Jei nebematome žmogaus – profesoriaus ir studento – tai juk nėra ir universiteto.

Per dabar jau beveik 28-erius laisvės metus nepriklausomą Lietuvą stačiusiems žmonėms teko įveikti daugybę nelengvų užduočių. Kad ir kokie peiktini ir daug pykčio sukėlę buvo seimai ir vyriausybės, visi jie neabejotinai padarė ir gerų darbų.

Kaip suvaldyti infliaciją? Kaip išvalstybinti pramonę ir paslaugas? Kaip rasti naujų rinkų lietuviškoms prekėms Vakaruose, kai rinkos užsidarė Rytuose? Kaip išgelbėti valstybės finansus užėjus pasaulinei krizei?

Ko negalima paneigti, tai fakto, kad Lietuvos valdžia visai pusėtinai įsikirto į makroekonomiką ir monetarinę politiką. Tačiau yra kai kas labai svarbaus, ką visos valdžios pamiršo – kas visoms valdžioms buvo ir tebėra kinų raštas.

Tai – žmogus. Tarkim, ar galvojo kas nors apie žmones, konkrečius miškininkus, kai lūžo ietys dėl urėdijų reformos?

Nė velnio. Priešingai, visi urėdai buvo automatiškai paskelbti vagimis, o apie menkesnius miškininkus niekas Seime nesiteikė net pagalvoti. O juk šimtams jų urėdijų reforma reikš rimtus pokyčius gyvenime ar net geros darbo vietos praradimą.

O ar ne toks pat vaizdas, kai sprendžiamas universitetų ar kitų sistemų likimas? Arba kai į profesinio rengimo centrus buvo investuota dešimtys milijonų eurų, bet jie veikia vos trečdaliu apsukų, nes nėra tiek daug mokinių? Kodėl reikėjo sukišti tiek pinigų būtent ten?

Šiomis dienomis paaiškėjo, kad Finansų ministerija parengė Nacionalinių skatinamojo finansavimo įstaigų įstatymo projektą. Išvertus iš biurokratų kalbos tai atrodo labai panašu į bandymą kurti valstybinio banko prototipą.

Valdžia vėl žengia į pilką zoną, kurioje viešasis sektorius, naudodamas mūsų pinigus, vėl imtų konkuruoti su verslu. Regis, kad ir vėl valstybei tikrai ar tariamai svarbiems projektams bus dalinami milijonai ar paskolų garantijos, net neįvertinus tų projektų efektyvumo ir pagrįstumo.

Pavėjui bus vėl paleisti milijonai eurų. O nusipelniusios profesorės tuo metu toliau bergždžiai belsis į prekybos centrų duris prašydamos priimti dirbti kasininkėmis.

Ar mažai dar palaidota pinigų per pirmąjį laisvės dešimtmetį, kai valstybė dalijo milijonus su valstybės garantija? Šimtai milijonų litų taip niekada ir nesugrįžo valstybei. Kam dar kartą lipti ant to paties grėblio? Ypač kai jau turime Europos investicijų banko skolinimosi mechanizmus, kurių Lietuva net neišnaudoja? Vienas Dievas težino.

Arba štai valstybiniai „Lietuvos geležinkeliai“. Pasirodo, neužteko, kad senieji geležinkelių bebrai išardė bėgius į Latviją, už ką Lietuva turės sumokėti 28 mln. eurų baudą.

Lyg to būtų maža, jaunieji geležinkelių bebrai, užuot kuo skubiau atstatę išardytus bėgius, išmes dar beveik milijoną advokatams ir bylinėjimuisi.

Iš tiesų, kas jiems tie 800 000 eurų? Juk tai ne jų pinigai.

Makroekonomiškai žiūrint, taip, tai – tikrai nėra dideli pinigai. Tačiau kiek žmogiškųjų tragedijų ir valstybinės gėdos išvengtume, jei į juos pažiūrėtume vieno piliečio akimis. Na, bent jau kartais. Kad ir perskaitę apie Klaipėdos universiteto profesorę, maldaujančią kasininkės vietos.

Kada mūsų išrinktieji, ministrai matys ne tik makroekonomikos skaičius, bet ir konkretų žmogų?

Kam to reikia?

Pirmiausia taip ištaškytume mažiau bendrų pinigų. Antra, žmogus nėra logiškas – žmogus yra psichologiškas. Beje, tai dar kartą priminė ir Nobelio premijų komitetas, ekonomikos premiją skyręs Richardui Thaleriui. Kuris žinomas ir tokiomis idėjomis, kad gera, racionali valdžia gali paskatinti žmones rinktis naudingus sprendimus.

Pavyzdžiui, taupyti senatvei ar gerti vyną vietoj degtinės. Bet tam reikia žmogui tarnaujančios, o ne draudimais besitaškančios ir žmogaus nepastebinčios valdžios.

Gerai čia tau kritikuoti, tu pasakyk, kaip reikia daryti. Taip arba panašiai į kritiką išmoksta atšauti net pirmamečiai Seimo nariai.Ką į tai galėtume atsakyti?

Dažniausiai tokiais atvejais lieka tik patylėti. Nes ginčijantis su kvailiu visada kyla pavojus pačiam atsidurti kvailio vietoje.

Bet pasitaiko ir išimčių.Vieną galimų atskymų pateikė buvęs Kalifornijos universiteto profesorius ir VDU atkūrėjas Algirdas Avižienis.Tas pats, kuris demaskavo habilitacinę disertaciją nuplagijavusį KTU rektorių.

Štai ką profesorius Avižienis sako apie stringančią universitetų reformą.

„Stebiuosi vienu: iš 9 žmonių grupės, kurie rengia universitetų pertvarkos planą, nė vienas nėra kūręs universiteto.Jie galvoja, kad sumes į vieną krepšį viską, pakratys ir staiga iškris naujas universitetas. O juk ši įstaiga – kaip gyvas organizmas, jį reikia auginti, prižiūrėti ir puoselėti, suvokiant jo poreikius ir galimybes“, sako profesorius.

Jo įsitikinimu, po tokios pertvarkos, kokia dabar planuojama, iš universitetų išvis liks tik lavonai. Kitaip sakant, pirmiausia reikėtų patikrinti ir atrinkti reformatorius. Ir dirbti jie turėtų ne mosuodami kirviu ar ministro portfeliu.Dirbti jie turėtų galva.

Atrodo, paprasta? Bet eina metai, o dirbti galva vis neišmokstame. Nenorime dirbti galva. Dar daugiau – nepasitikime būtent geromis galvomis. Gal todėl ir reformos pas mus – tarsi per antrą galą darytos.

Kaip kitaip apibūdinti Vilniaus miesto planus autobusų stotį iškelti į miesto pakraštį, į Pilaitę? Miesto galvos kariauja su Autobusų stoties savininkais, todėl autobusai bus nuvaryti į miesto pakraštį. O kaip keleiviai? Už ką miestiečiams tokie nepatogumai, kai geležinkelio stotis vienam miesto gale, o autobusų – kitame?

Miesto valdžiai tai neįdomu. Ar tai būtų Autobusų stotis ar taksi Vilniaus oro uoste – sprendimo galva laikai vis nustumiami į ateities ūkus.

O paskui šiurpstame patys ir Europą šiurpiname, kad duonai nesukrapštančios profesorės prašosi į prekybos centrų kasininkes.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą