Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

Kas darosi Lietuvoje?

09.11 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Nors antrasis rugsėjo šeštadienis buvo vasariškai šiltas ir gražus, į Lietuvos krepšinio istoriją rugsėjo devintoji įeis kaip Juodasis šeštadienis. Viltys pamatyti pergalingą Lietuvos žygis trečiame iš eilės Europos čempionate sudužo į graikų gynybą ir puolimo polėkį.

Sporto žurnalistai labai greitai ir tiksliai apskaičiavo, kad juodos dienos Lietuvos krepšinį ištinka kas aštuoneri metai. Taip, kaip praėjusį šeštadienį, buvo nutikę ir 1993-aisiais, 2001-aisiais, 2009-aisiais metais.

Vis dėlto yra vienas skirtumas tarp šios ir anų trijų rinktinių. Ir 1993-aisiais, ir 2001-aisiais, ir 2009-aisiais Lietuva Europos čempionatui buvo  ir prastai pasirengusi, ir žaidė siaubingai. Dainiaus Adomaičio rinktinė šiame čempionate su kiekviena diena žaidė vis gražiau.

Iki to nelemto mačo su Graikija. Todėl šios komandos gaila dvigubai. Bet toks jau yra sportas – dviejuose ankstesniuose Europos čempionatuose Lietuvai sekėsi net tada, kai jau atrodydavo, kad nebėra jokių vilčių.

Dabar nesisekė ypač. Užšokome ant tokio varžovo, kuris prieš tai pjovė grybą, o pirmas pukias rungtynes sužaidė būtent aštuntfinalyje.

Nors sportine prasme džiaugtis šįmet tikrai nėra kuo, po skaudaus pralaimėjimo tiek trenerį, tiek žaidėjus galima pagirti už tai, kad jie nesikratė atsakomybės. Dainius Adomaitis nekaltino žaidėjų – dėl pralaimėjimo jis besąlygiškai prisiėmė kaltę sau. Savo ruožtu krepšininkai stojo ginti trenerio, sakydami, kad jis padarė viską, jog išnagrinėtų graikų žaidimą, o jie, žaidėjai, sumovė gerą planą.

Tai laisvų žmonių požiūris. Tiesa, šis tas liko ir iš praeities – treneris Adomaitis kaltino žurnalistus ir krepšinio specialistus už tai, kaip jie vertino situaciją prieš Lietuvos ir Graikijos rungtynes. Sakė, kad tai sutrukdė komandai geriau pasirengti mačui.

Kvailystė, žinoma, bet ją galima nurašyti emocijai. Nes ši Lietuvos rinktinė iš tiesų buvo verta daugiau.

Perkeliant situaciją į politiką galima tik pasakyti, kad mūsų politikams dar toli iki krepšininkų. Jiems dar ilgai mokytis – ir kaip prisiimti atsakomybę, ir kaip komunikuoti su visuomene tokiu metu, kai visų nervai – ties nutrūkimo riba.

Tai, kad mūsų politikams visada yra kalti kiti ir niekada jie patys, praėjusią savaitę galėjome įsitikinti ne vieną ir ne du kartus.

Sekmadienį Seimas pradėjo rudens sesiją. Iki gruodžio 23-iosios per 24 plenarinius posėdžius planuojama apsvarstyti net 500 įstatymų projektų.

Atrodytų gražu – štai kaip Seimas dirba nenuleisdamas rankų Lietuvos gėrybei. Tačiau ar iš tikrųjų taip?

Jau nuo šio rugsėjo visiems moksleiviams teatro spektakliai ir muziejų lankymas turėjo būti nemokamas. Na, bent jau taip pernai buvo pažadėjęs Ramūnas Karbauskis, kuris specialiai sau Seime įsisteigė Kultūros komitetą.

Atėjo ruduo, o nemokami spektakliai ir nemokami muziejai moksleiviams išsisklaidė kaip rudens rūkas. Bet ar Karbauskis prisiėmė atskomybę už tai, kad subalamūtino tūkstančius jaunų žmonių?

Nieko panašaus. Kultūros komiteo pirmininkas ėmė aiškinti, kad Finansų ministerija neduodanti pinigų, nes pinigų nėra.

Bet juk ir pernai buvo aišku, kad pinigų tam nėra. Tai kam reikėjo taškytis nepamatuotais pažadais? Klausimas, į kurį Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis turėtų sąžiningai atsakyti, bet taip niekada ir neatsakys.

Tuo metu valstiečių valdžia toliau gąsdina naujais ir didesniais mokesčiais. Finansų ministerijos paskelbti nauji gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai gresia didesniais mokesčiais maždaug dešimtadaliui Lietuvos dirbančiųjų.

Mokesčiai bus didinami nemažai daliai dirbančių pagal individualią veiklą. Individuali veikla apskritai virs tikra painiava – naujas mokesčių formules sunkiai perkanda net buhalteriai. O iš statybininkų ir kitų savarankiškai dirbančių žmonių bus atiminėjami verslo liudijimai.

Kaip tai pavadinti? Tai valdžios karas su kūrėjais, menininkais ir dainininkais, o taip pat dailidėmis, apdailininkais, santechnikais ir elektrikais.

Vaizdžiai kalbant, karas dviem frontais, kurį net ir laimėjusi valdžia gaus katino ašaras. Ir dar praras socialinę taiką. Kam to reikia Karbauskiui ir Skverneliui – vienas Dievas težino.

Sprendžiant iš to, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis prieš porą savaičių aiškino, jog Lietuvoje reikia įvesti daug naujų mokesčių, o vakar jau tvirtino priešingai – kad užteks tų, kuriuos mokėjome iki šiol, valstiečiai tiesiog nesuvokia, ką jie turi daryti ir ką jie daro.

Kas darosi Lietuvoje? Tokį klausimą kiekvieną savaitę taip pat galima pateikti ne vieną ir ne du kartus.

Praėjusią savaitę netikėtai atsistatydino valstybinės bendrovės „Lietuvos energija“ vadovas Dalius Misiūnas. Pastarąjį penkmetį Misiūnas buvo bene labiausiai giriamas valstybinių įmonių vadybininkas. Jis buvo laikomas atsvara socialdemokratiniams bebrams ir pavyzdžiu visiems, kurie buvo įsitikinę, kad kiniškas valstybinio kapitalizmo modelis ir Lietuvoje turi šviesią ateitį.

Dalių Misiūną į „Lietuvos energiją“ atvedė konservatorių energetikos ministras Sekmokas. Tačiau jį lygiai taip pat garbino ir socialdemokratų premjeras Algirdas Butkevičius. Kas tokio turėjo atsitikti, kad toks valstybinio kapitalizmo šviesulys staiga susikrovė daiktus ir paliko pavyzdžiu laikomą valstybinę kompaniją?

Apie tai galima tik spėlioti. Misiūnas nebuvo bebras pagal feisbuko teisuolių teoriją, kaip kokia Mindaugo profesinio mokymo centro  direktorė Laimutė Anužienė, kuri šį centrą buvo pavertusi savo motinija ir melžiama artimųjų ir tolimųjų karvute. Centro dalininkai pagaliau ištėškė Anužienę iš pareigų.

Kodėl toks sutapimas? Kodėl vienu metu pasitraukė geriausiu ir blogiausiu laikyti valstybiniai vadybininkai? Ar Misiūno pasitraukimas gali būti susijęs su prezidentės atsiradusia nemeile? Ar tai spec. tarnybų, kurios vis labiau jaučia savo visagališkumą, sostų karai, siekiant perimti pelningas beneficijas?

Bet kuriuo atveju Bebrų teoriją teks kūrybiškai atnaujinti. Ji šaukiasi kur kas platesnės empirinės bazės nei skelbta iki šiol.

O jei taip, tai ar panaši bombelė nesprogs ir AB "Lietuvos geležinkeliai? Kuriuos, kaip visiems žinoma, perėmė pačios doriausios ir skaidriausios antibebrinės pajėgos.

Na, bet tai – netolimos ateities klausimas. O dabar šias dešimt minučių norėčiau pabaigti vieno žinomiausių pasaulyje lietuvių Tomo Venclovos paminėjimu.

Klaipėdoje gimusiam, su Vilniumi tampriais saitais susietam, Jeilio universitete akademinių aukštumų pasiekusiam Tomui Venclovai šiandien sukanka 80 metų. Ką galima per porą minučių pasakyti apie vieną stipriausių Lietuvos poetą, vertėją, eseistą ir mąstytoją?

Tomas Venclova daug kur buvo pirmas. Jis vienas pirmųjų apmąstė skaudžius mūsų tautos santykius su žydų tauta ir Holokaustu. O taip pat ir kaip turėtume sugyventi su lenkais. Jis buvo vienas iš tų nedaugelio lietuvių, kurie nepabūgo komunistinio režimo represijų ir įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Jei Tomas Venclova nebūtų nieko sukūręs, į Lietuvos istoriją jis būtų įėjęs vien  1975 m. pavasarį parašytu atviru laišku Lietuvos komunistų partijos centro komitetui: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai, represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai.“

Tais laikais pasirašyti po tokiais žodžiais reikėjo neeilinės drąsos ir neeilinės žmogiškosios brandos. Matyt, ne šiaip sau lenkų pogrindžio žurnalas „Tu teraz“ Tomo Venclovos eilėraščio „Pašnekesys žiemą“ eilutes prieš trisdešimt metų pasirinko savo epigrafu:

„Šis amžius išsiverčia be ženklų,

Tėra statistika“, „Mirties trauka

Sukausto žmogų, augalą ir daiktą,

Tačiau sudygsta grūdas ir auka,

Ir štai tada, manau, ne viskas baigta.“

Tomas Venclova visą gyvenimą išliko kūrybingas, dalykiškas ir kritiškas. Dalykiškai kritiškas. Iš jo liberalaus mąstytojo laikysenos mokosi jau ne pirma laisvos Lietuvos karta.

Su gražiu jubiliejum, gerbiamas Tomai Venclova! Ilgiausių metų!

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka. 

Komentarai