Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Kur dingsta mūsų mokesčių pinigai?

2017-07-03, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Prasideda viena iš trijų gražiausių vasaros savaičių. Todėl, kad lis nelis, bet šis ketvirtadienis vis tiek neišvengiamai bus šventė – papildoma išeiginė. O kai kas nuo darbo turbūt pavogs ir penktadienį – ir kuo tada ne atostogos?

Kad ir ką sakytume blogo apie Lietuvos darbo santykių sureguliavimą, bet turėtume pripažinti bent tai, kad esame labai gerai susireguliavę vasarą – kiekvieną mėnesį po vieną papildomą šventę.

Viena skirta Dievui, tai Žolinė. Kita, nors ir Šv.Jonų garbei pavadinta – buvusiai pagonybei, o trečia – ciesoriui, vieninteliam mūsų karaliui Mindaugui. Tačiau ar bent jau esame daugmaž įsisąmoninę, ką švenčiame liepos 6-ąją?

Nors pagal amžių turėtų be konkurencijos stovėti pirmoje vietoje – prieš Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją – Liepos 6-oji yra tik trečioji, pati jauniausia Lietuvos valstybinė šventė. Tik 1990 m. spalio 25 d. Aukščiausioji Taryba įstatymu istoriko Edvardo Gudavičiaus išskaičiuotą Mindaugo karūnavimo dieną paskelbė valstybės švente. Ne ką mažiau svarbi Lietuvai yra liepos 17-oji – diena, kai popiežius Inocentas IV savo bule pripažino Lietuvos karalystę.

Ar suvokiame, kokio dydžio tai buvo įvykis – Mindaugo krikštas ir Lietuvos karalystės įkūrimas? Lietuva buvo pripažinta kaip lygiateisė Vakarų Europos politinės sistemos narė. Mindaugui buvo suteikta išimtinė privilegija tapti karalium praėjus vos dvejiems metams po krikšto.Bet ar limpa prie mūsų atminties Mindaugas ir jo karalystė?

Teoriškai – taip, praktiškai – nepaisant įteisintos kaip šventės liepos 6-osios – nelabai.Palangos gatvėje kažkada ta proga tiesėm dabartinę trispalvę – juokas pro ašaras. Ką turi bendro dabartinė Respublikos trispalvė su karalium Mindaugu ir Lietuvos karalyste?

Žodžių derinys „Lietuvos Karalystė“ – skamba egzotiškai, sutikite, jis labai neįprastas mūsų ausiai. Esame labiau įpratę prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, bet kunigaikštija – rangu žemiau nei karalystė.

Lietuvos krikšto metais visuotinai laikome ne karaliaus Mindaugo 1251-uosius, o didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387-uosius. Lygiai taip pat neypatingai išgyvename ir tą netektį, kuri ištiko Lietuvą kaip valstybę nužudžius Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį – teisėtus karalystės įpėdinius, ir taip Lietuva iš karalystės vėl virto tik kunigaikštija.

Pirmasis krikštas buvo pamirštas. Kaip ir pirmasis bei vienintelis Lietuvos Karalius Mindaugas. Jau Vytautas ir Jogaila nieko nenorėjo girdėti nei apie pirmąjį Lietuvos krikštą, nei apie karalių Mindaugą. Mes esam kilę iš Gedimino, tvirtino abu Lietuvos valdovai Konstancos bažnytiniame susirinkime.

Mindaugo karalystė yra ir mūsų sėkmė, ir mūsų nesėkmė vienu metu. O tai – visada per daug skaudu.

Todėl, kad ir kaip suktume, Mindaugas ir jo karalystė mums dažniau atrodo, kaip graži pasaka. Labiau legenda, nei istorijos faktas. Tokia ji nereali – neįmanoma vis dar atrodo.

Su Mindaugo ir Lietuvos karalystės supratimu yra panašiai kaip su senstančių žmonių vaikystės įvykiais ar jaunystės svajonėmis. Negalima sakyti, kad žmogus jų negalėtų prisiminti.Bet kam tai prisiminti – kam skaudinti širdį ir gadinti įprastą kasdienę rutiną?

Kaip iš naujo įžeminti Mindaugą ir jo karalystę Lietuvoje ir mūsų atmintyje? Ar apskritai to reikia?

Jei reikia, tai paminklas šalia Katedros Mindaugui tam visiškai netinka. Toks lyg ne karalius būtų, o koks Molio Motiejus. Griebiamės tai šio, tai ano. Giedame „Tautišką giesmę“.

Tai neabejotinai gražu ir patriotiška, ar apkarstyti vienintelio savo karaliaus karūnavimą ir karalystę tautinėmis respublikoniškomis aplikacijomis yra tai? Ką pamatysime nuo Vilniaus piliakalnių šią liepos 6-ąją?

Griūvantį Pilies kalną. Iškastą Lukiškių aikštę su kartoniniu Vyčiu. Bus ar nebus paminklas Lietuvos karalystei čia?

„Lukiškių aikštė niekam netinka, ji iškritusi iš laiko. Turgaus, kartuvių aikštė, ir nieko gero čia nepastatysi“, kažkada savo esė „Lukiškių aikštė“ rašė religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Nė paminklo kunigaikščiui, pridūrė jis, o jei kunigaikščiui, tai paminklas galimas tik Jaunučiui arba Daumantui, Mindaugo žudikui. Juk ne kiekvienas užmuša vienintelį karalių.

Mes ne kokie frankai ar vėlyvieji romėnai, kuriems visada buvo nusispjaut – vienu imperatorium daugiau ar mažiau. Mindaugą užmušt – tai bent pasižymėjimas, rašė Beresnevičius. Po to išties belieka tapti šventuoju – ortodoksų, žinoma, negi katalikų?

Beresnevičius svarstė, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti paminklas odiozinei figūrai arba tragiškai asmenybei: kolaborantui, Sniečkui arba Deksniui. Tokiu būdu, anot eseisto, aikštė būtų išlaisvinta nuo priedermės būti oficiozine odiozine kartuvių aikšte.

Net ir šiandien, praėjus daugybei metų po Beresnevičiaus esė „Lukiškių aikštė“ paskelbimo, jo mintys mums, vis dar teberenkantiems savo istorijos akmenis ir mirusiuosius, toks Lukiškių aikštės įžeminimas kelia šiurpą. O kai kam ir teisėtą patriotinį pasipiktinimą.

Kada ryšimės priimti ir tokį mąstymą įžeminant savo istoriją?Kada išeisime iš amžino fatalizmo ir neišsipildymo lauko?

Kitos tautos savo valdovus palaidojo katedrose, meldžiasi prie jų sarkofagų. Mes neturime nei Mindaugo kapo, nei net karaliaus paveikslo. Mes, tie tikrieji kapų mylėtojai ir Vėlinių žmonės, neturime net visų mylimo Vytauto Didžiojo kapo. Nors ir yra žinoma, kurioje katedros vietoje guli jo kaulai.

Vienintelis Aleksandras Jogailaitis palaidotas taip, kaip pridera valdovui.

Ar suradę Vytauto Didžiojo kapą ir iškilmingai jį perlaidoję, jau išeitume, iš to amžino fatalizmo rato?

Perlaidojame tremtinius, partizanus. Ar Vytautas Didysis to nenusipelnė? Pagaliau ar mes nenusipelnėme turėti jos sarkofagą Vilniaus katedroje? O gal geriau vis dėlto nereikia to, nes tada Vyriausybė turėtų skelbti dar vieną ekstremalią situaciją – kitaip nebūtų pinigų Vytauto Didžiojo palaikų sarkofagui?

Kur pažvelgsi prieš liepos 6-ąją – ten fatalizmas ir neišsipildymų laukas.

Fatalizmu persunktas ir 521 menininko ir daugybės kultūros įstaigų pasirašytas laiškas prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. Ko reikalauja menininkai iš valdžios?

Pirmiausia – pagarbos kuriančiam ir kūrybą patiriančiam žmogui, kaip bet kuriam šalies piliečiui. Reikalauja liautis niekinus kuriančių žmonių ir kultūrą skleidžiančių institucijų darbą. Sunkinti jį nepagrįstais reikalavimais ir didinamais mokesčiais. Nustoti šalies plėtrą, laimės indeksus ir įvairias problemas matuoti vien ekonominiais parametrais. Spręsti kultūros reikalus tariantis su institucijomis, organizacijomis, o ne vienašališkai ir nepagrįstai. Grąžinti 5 proc. PVM mokestį kultūros ir meno paslaugoms, koks buvo iki 2009 metų.

Ar tai daug? Nieko tokio, ko neturėtų kitų ES šalių kultūra ir jos kūrėjai.

Sunku prisiminti, kada tiek daug kūrėjų būtų kreipęsi į valdžią ir dar su tokiu fatališku teksti. Kaip į menininkų laišką atsako valdžia?

Kaip visada. Dauguma didžiūnų apsimetė, kad tokio laiško nė nebuvo. O kaip atraportavo valstiečių lyderis Karbauskis, kultūros srityje jo valdžia dirba nuosekliai ir kryptingai, bet kultūrininkų reikalavimai didinti finansavimą kultūrai ir mažinti apmokestinimą jam atrodo neįkandami.

Protestuodamas prieš tokį valstiečių ir socialdemokratų valdžios požiūrį į kultūrą iš Socialdemokratų partijos pasitraukė garsus kompozitorius Faustas Latėnas. „Klausiu savęs, ar aš galiu būti tokioje koalicijoje, kuri atvirai abejinga kultūrai ir jos žmonėms, o konkrečiais veiksmais planuoja ją žlugdyti?“, – parašė pasitraukdamas kompozitorius.

Niekada nebūna taip, kad viena pusė yra šimtu procentų teisi, o kita – tiek pat neteisi, net jei tai yra valdžia. Tačiau bent kiek ekonomika besidomintį lietuvį nuolat lydi klausimas: kur dingsta mūsų mokesčių pinigai? Ypač nelengva būna, kai pradedame lyginti Lietuvą su Estija.

Estija kultūrai skiria kur kas didesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei Lietuva. Bet Estija didesnę BVP dalį skiria ir sveikatos apsaugai. Estija, net ir pasaulinės krizės metais gynybai skirdavo po 2 proc. BVP, kai Lietuva buvo nusivažiavusi iki 0,8 procento. Estijos profesoriai uždirba daugiau nei duvigubai daugiau nei Lietuvos profesoriai. Ir pensijos Estijoje yra gerokai didesnės nei Lietuvoje.

Tai kur dingsta mūsų pinigai, jei Lietuvos ir Estijos BVP yra toks pat?

Vienas atsakymų variantų – viską suryja nereformuotos sveikatos apsaugos, švietimo ir kitos sistemos, masinės valdiškos statybos ir nesibaigiantys kompensavimai. Neprošal prisiminti, kad Estija negrąžino rublinių indėlių ir dar daug ko nedarė, ką darė Lietuvos valdžios. Bet svarbiausia, kad estai tiek daug pinigų nesukišo į nesibaigiančias valdiškas statybas.

Kiekvienam savo: Estijos menininkai, profesoriai, gydytojai ir pensininkai turi daugiau pinigų – mes turime Valdovų rūmus.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą