Ne akmuo, o visas Puntukas į valdančiosios daugumos daržą
Praūžusios liūtys priminė mums, kad ketvirtį amžiaus miestų ir centrinė valdžios mieliau investavo į betoną ir stiklą. Bet beveik nė euro neinvestavo į miestų kanalizaciją. Visiems atrodė, kam kišti pinigus ten, kur vis tiek bus tamsu ir nešvaru ir kur nematys nei žiniasklaida, nei rinkėjai.
Taip ar panašiai galvojo miestų ir centrinė valdžia. Gamta – ne žiniasklaida ir ne rinkėjai. Jos nepapirksi nei papildoma reklama, nei išoriniais miesto blizgučiais. Gamta šaiposi iš politikų ir pasenusios kanalizacijos patvinusiomis gatvėmis.
Su politine kanalizacija – paprasčiau nei su miestų nuotekų sistema. Tai, kas vieną dieną premjerui yra piktinantis koalicijos partnerių akibrokštas, kaip jis pavadino socialdemokratų siūlymą sugrąžinti PVM lengvatą šildymui, po šešių dienų gali tapti jo gelbėjimosi ratu.
Pasiūlę Skverneliui pirkti urėdų galvas už pigesnės šilumos pažadą konservatoriai išgelbėjo premjerą premjerą nuo fiasko. Iš esmės tai reiškia, kad per patį vidurvasarį dvi Seimo valdančiosios daugumos tapo kūnu.
Kaip tuoj po Seimo rinkimų ir kalbėjo valstiečių lyderis Karbauskis, viena dauguma bus formali – ji už tris ministrų portfelius sudaryta su leisgyve Socialdemokratų partija. Kitą koaliciją, kaip ir žadėta, valstiečiai sukūrė su konservatoriais. Ne už portfelius – tik už bendrus projektus.
Rudenį daug kas šaipėsi dėl to iš Karbauskio, kad tai neįmanoma. Kaip matome, Lietuvos politikoje viskas įmanoma: dvi valdžios koalicijos ir nė vienos doros opozicijos – taip pat.
Ką tai duos valstybei? Turgaus ir erzelio Seime bus daugiau. Skvernelis su valstiečiais valdys ilgiau. Nepaisant net to, kad valstiečių populiarumas per pusmetį smuko daugiau kaip dukart – nuo 31 iki 12,9 procento.
Ar Skvernelis su valstiečiais neapgaus konservatorių ir pigesnę šilumą, nepaisant 42 urėdų galvų, matysime kaip savo ausis?
Klausimas intriguoja, nes finansų ministras Šapoka jau suka uodegą ir kalba ne apie 9 proc. PVM lengvatos grąžinimą, o 15 proc. PVM. O tai tolygu šnipštui. Tokiu atveju konservatoriai bus prakišę lygiai taip pat, kaip dabar prakišo socialdemokratai, kuriems premjeras liepė lįsti į būdą.
Kaip ten bus su šiluma ir pergalėmis, pamatysime rudenį. Šiandien galima konstatuoti tai, kad Skvernelis laimėjo pirmą rimtesnę pergalę premjero poste.
Tai ir apie tokius atvejus intrigų meistras Niccolo Machiavelli rašė, kad karaliai ir respublikos turėtų pasitenkinti pergale. Siekdami daugiau, jie pralaimi. Įžeidžiančios kalbos apie priešą, sukeltos pergalės svaigulio arba apgaulingos vilties nugalėti, paklaidina, perspėja Machiavelli.
Vaizdžiai kalbant, akimirka, kai sugebi sustabdyti arklius – jei tik sugebi – politikoje yra dramatinės svarbos.
O jei kalbėtume tik apie atskirai paimtą Urėdų karą, turėtume pripažinti, kad abi pusės šiame kare praleido progą pristabdyti arklius. Pirmiausia tai pasakytina apie urėdijų reformos šalininkų ir priešininkų leksiką.
Vieni džiaugsmingai skelbė, kad taidar vieno sovietinio, net kolchozinio relikto, kurį būtina naikinti be gailesčio, atsikratymas. Kiti aiškino, kad urėdijų panaikinimas yra užsakytas godžios medienos pramonės fabrikantų. Kurių tikslas – iškirsti visus Lietuvos miškus ir šimtus regionų žmonių palikti be duonos.
Abi pusės perlenkė, ir tai turėtų kelti nerimą, bet niekam tai nė motais. Pavyzdžiui, urėdijos nėra nei sovietinės, nei komunistinės. Būtent sovietų okupacijos metais buvo viena įmonė – Liespromchozas. Urėdijos atsirado tik po Nepriklausomybės atgavimo, o jų sistema sukurta remiantis tarpukario Lietuvos miškų tvarkymo teorija ir praktika.
Kaip lengvai kartais mes viską, kas mums nepatinka, nurašom sovietams. Kaip nekritiškai kartais vertiname savo istoriją, kai lieka tik juoda ir balta.
Už reformą skatinta artima šmeižtui komunikacija prieš urėdijas ir miškininkus. Lygiai taip pat ir miškininkai, kaip galėjo ir kiek galėjo, atsakė tuo pačiu. Nugalėjo Vyriausybės variantas, bet priešininkų jis, aišku, neįtikino.
Ar demokratinėje šalyje Vyriausybei užtenka tik pergalės?
Supriešinimo Lietuvoje atsirado dar daugiau. Net jei urėdijų reforma ir duos geidžiamų vaisių, tas supriešinimas niekur nedings. Ar ne per daug jo pas mus? Ar daug buvo diskusijų, kur Vyriausybė ir reformų šalininkai, susitikę akis į akį su oponentais, būtų bandę argumentais įrodyti savo tiesą? Pagaliau ką rodo tai, kad pradedant antru mėnesiu valdžioje jau septyni mėnesiai krenta tiek premjero, tiek valdančiosios partijos reitingai?
Pirmiausia tai, kad ši valdžia bent kol kas atmeta politinį kalbėjimą. Vietoj politinio kalbėjimo naudojamas biurokratinis kalbėjimas pramaišiui su prokuroriškais kaltinimais visiems, kurie ne su valdžia.
Iš esmės tai kelias į niekur. Smunkantys reitingai valdžiai tai ir sufleruoja.
Tai, kad viešųjų ryšių svarbos XXI amžiuje nesupranta nei Skvernelis, nei Karbauskis, parodė ir krizė, į kurią valstiečių lyderį įsmukdė ne tik jo įgimta fanaberija, bet ir jo pasirinkta viešųjų ryšių bendrovė.
Viešųjų ryšių agentūroje įvykęs neskelbtas mįslingas Karbauskio ir Kildišienės susitikimas virto slėpynėmis, į kurias buvo įtraukta policija. O susitikime dalyvavęs kultūros ministrės patarėjas bandė trukdyti žurnalistams dirbti savo darbą.
Kokio velnio reikėjo slapstytis, kviesti policiją, meluoti? Apie kokią politiką apskritai galima kalbėti paslydus ant savo paties numestos banano žievės?
Kartais pasvarstoma, kad daugumai žmonių tokie dalykai nėra svarbūs. Kad žmonėms svarbu tik tai, kiek jie uždirba ir kaip gyvena.
Be abejo, kad asmeninė ekonomika yra lemiamas faktorius. Bet klaidinga būtų manyti, kad žmonėms tokie aukščiausios valdžios susimovimai išvis nerūpi. Net ir nesigilindami į detales žmonės intuityviai jaučia, kada valdžia pjauna grybą. Ypač tai akivaizdu tada, kai valdžia ima kaltinti savo kritikus persekiojimu ir kitomis paikystėmis.
Žmonės greit pagauna, kokie yra silpni tokie politikos veikėjai ir intuityviai nusprendžia, kad jais negalima pasikliauti. Kiekvienas žmogus turi savisaugos instinktą, todėl viena yra balsuoti, o kita – pasitikėti silpnais politikais, priimant nuosavo gyvenimo sprendimus.
Tad gali būti, kad būtent tai lemia ir smarkiai didesnius emigracijos srautus, palyginti su panašios ekonomikos Estija. Viena yra balsuoti už Karbauskį, prisižiūrėjus „Naisių vasaros“ serialo. Visai kas kita – patikėti Karbauskiu, kad po ketverių metų jo verygų ir kepenių valdymo – gyvensi daug geriau nei iki jų.
Šįmet jau emigravo 31 tūkst. žmonių - 10 tūkst. daugiu nei pernai. Ši tendencija turėtų ypač kelti nerimą, nes Lietuvos ekonomika jau seniai kyla ir algos didėja. Vadinasi, varomoji emigracijos jėga dabar yra ne tiek ekonomikos reikalai, kiek mentalitetas ir vis didesnis žmonių nepasitikėjimas valdžia?
Abu šie dalykai susiję ir vienas kitą papildantys. Bet judesių ką nors keisti iš valdžios pusės – jokių. Priešingai, ar kas bent bandė skaičiuoti, kiek žmonių sluoksnių, grupių karbauskininkai per septynis mėnesius jau paskelbė savo priešais?
Tarkim, kaip valstiečiai gali sustabdyti emigraciją, jei jų sveikatos apsaugos ministras daugiau kaip pusę tautos išvadino alkoholikais?Štai ir sprendžia ne vienas žmogus, ar neišvažiavus į D.Britaniją, kol brexitas dar neužkėlė vartelių? Ten bent jau niekas jo alkoholiku kasdien nevadins.
Tie, kurie sakys, kad tai išvedžiojimai, nes viskas galų gale suvedama tik į algų dydį, turėtų atidžiau pasižiūrėti į ekonominius ir ypač vartojimo skaičius.
Lietuvių vartojimas jau yra artimas ispanams. Tai nėra labai gerai, žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, nes tai reiškia, kad mažai taupome, o bendrovės ir valstybė mažai investuoja – į lietaus nuotekų sistemas taip pat.
Bet jei mūsų vartojimas prilygsta ispanams, tai reiškia, kad lietuvius, ypač vidurinės klasės atstovus, iš šalies veja netikrumas dėl ateities ir finansų ministro Šapokos užmačios apdėti didesniais mokesčiais visus, kurie dar kruta.
O tai jau ne akmuo – visas Puntukas į valdančiosios daugumos daržą.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės