Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

R. Valatka: Vyriausybė yra blogesnis darbdavys už blogiausią verslininką

08.14 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Skurstančia save vadinanti Lietuva penktadienį užtvindė kelius jūros ir ežerų link. Ta pati Lietuva, kurioje net du trečdaliai žmonių tvirtina, kad gyvenimas eina blogyn, tiek pat trečdalių pajudėjo nuosavais ratais iš nuosavų būstų.

Argi ne gražus paradoksas? Argi neturime, dėl ko pasidžiaugti? Pasidžiaugti tuo, kad Palanga alpo ir nuo karščio, ir nuo poilsiautojų skaičiaus. Kurie kaip visada turbūt neturėjo už ką nusipirkti beprotiškai kainuojančių cepelinų ir tiek pat beprotiškai kainavusių kambarių.

Kai pagalvoji, tai kaip tie šimtai tūkstančių žmonių Palangoje po atviru dangumi ir dar nevalgę praleidžia tokį ilgą savaitgalį? Kaip išgyventi be maisto, kurio Palangoje neįperki, ir be pastogės, kurios neįperki, puspenktos dienos, vienas Dievas težino. Vienas Dievas težino, kaip išgyventi Palangoje verslui, kurio brangių cepelinų ir brangių kambarių niekas neperka?

O gal Dievas kuo puikiausiai tai žino ir viską mato? Todėl iš pradžių pasiuntė Lietuvai kaitrą, paskui škvalą, perkūniją ir liūtį, išvertė porą šimtų medžių ir elektros stulpų. Taip 16 000 namų ūkių buvo gražiai priminta, kaip gerai šie žmonės gyveno iki tol.

Kita vertus, kažin ar suprantame, ką turime, net prikišamai gavę tokių patirties ženklų? Pykstantis, amžinai viskuo nepatenkintas žmogus, net ir gavęs per galvą, nesusimąsto – tik dar labiau supyksta. Panašiai kaip ir pykstantis žmogus, nemokanti ir net nenorinti mokytis skaičiuoti pinigų valdžia vis užlipa ant to paties grėblio.

Kiek kartų praėjusią savaitę mūsų Vyriausybės ir Seimo pirmieji numeriai lipo ant to paties grėblio? Pavyzdžiui, sakydami, kad nėra pinigų net ir vienam istorijos mokslininkui, kuris turėtų tiksliai apskaičiuoti Sovietų sąjungos okupacijos padarytą Lietuvai žalą?

Gal nedaug kas atkreipė dėmesį į žinią, kad Lietuva ieško, bet neranda istorijos daktaro, kuris sutiktų dirbti tik už 810 eurų algą. Bet tai daug ką pasakanti žinia: valdžia tikisi, kad mokslininkas už tokią algą gali tiksliai apskaičiuoti, kiek žalos padarė SSRS, kurios visų teisių perėmėja yra Rusija?

Baikit, nemanau. Valdžia juokauja? Tikrai, ne. Sovietų padarytos žalos atlyginimo skaičiavimas Lietuvoje iš pat pradžių buvo prilygintas katino ašaroms. Ir tai ne tiek dėl biednystės, kiek dėl valdžios trumparegystės.

„Mes negalime mokėti tokio atlyginimo, kokį gauna latviai, dirbantys šioje srityje. Todėl neturime žmogaus, kuris tik tuo užsiimtų.“ Taip laikraščiui guodėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Burauskaitė.

Prieš 17 m. Vyriausybės sudaryta tarpžinybinė komisija pateikė skaičius, kad sovietų okupacijos padaryta žala Lietuvai gali siekti apie 23 mlrd. eurų.  Suma lygi maždaug pustrečio nacionalinio biudžeto, o Vyriausybė neranda kažkokių 30 000 eurų vieno mokslininko metinei algai ir mokesčiams!

Paprastai tokiais atvejais sakoma, kad už valstybę yra gėda. Parėkauti į eterį dėl Rusijos ir pareikalauti atlyginti žalą – visi Seimo nariai ir ministrai greiti. O kai reikia solidžiai atlikti parengiamuosius darbus – kad turėtume pagrindą reikalauti kompensacijos, tada Vyriausybė neranda vieno padoraus atlyginimo vienam istorikui.

Yra dar viena ne pati gražiausia šio negražaus medalio pusė. Kai kitąkart koks Tomilinas vėl prabils apie godžius verslininkus, priminkite jam, už kiek Lietuvos valstybė norėjo nusisamdyti istorijos daktarą sovietų padarytai žalai apskaičiuoti.

Šis pavyzdys labai tiksliai parodo, kad Vyriausybė yra blogesnis darbdavys už blogiausią verslininką. Lietuvos valdžia ne tik trokšta, kad žmonės jai lenktų nugarą už centus. Ji net nenori to pripažinti, todėl pirštais vis rodo į verslą.

Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Tokio baksnojimo rezultatas – mažos algos. Kaip sakoma, skūpas moka du kartus.

Tai, kad šykštus moka dukart, aišku, nors galėtume pasakyti ir dar aštriau. Lietuva, nuvertinusi profesorių ir mokytojų darbą, moka jau net ne du, o tris kartus už tą patį. Tas trečias kartas yra didesnė nei galėtų būti emigracija.

Tačiau ar valdžia bent jau rodo ženklų, kad kažkas keičiasi? Ar bent jau pripažįsta, jog mokytojas turėtų tapti centrine mokyklos figūra?

Premjeras Skvernelis anądien išdidžiai pareiškė, kad dar didesnius atlyginimus pedagogams ir dėstytojams bus galima mokėti tik tada, kai pagerės mokinių rezultatai. Ką gi, Ministras pirmininkas su atlyginimais mokytojams tampa labiau nuspėjamas, nei Lietuvos krepšinio rinktinės įžaidėjų perdavimai rungtynėse su Prancūzija.

Ką Lietuva turėtų padaryti, o tiksliau – seniai turėjo padaryti, kad nereikėtų už tą patį mokėti po tris kartus?

Pirmiausia nesvaičioti, kaip tai daro Ministras pirmininkas, apie staigiai pagerėjusius mokinių rezultatus. Todėl, kad net vaikai žino, jog mokykloje mokomasi 12 metų. O tai – net trys Seimo kadencijos.

Taigi, kad pasiektume pirmųjų geresnių mokinių rezultatų, turėtume pradėti šįmet, o rezultatų laukti tik 2029-aisiais. Bet juk ir politikams turėtų būti aišku, kad nei mokytojai, nei mokykla, nei Lietuva negali tiek ilgai laukti, kol mokytojui bus grąžintas jo profesinis orumas. Todėl reikia ir didinti mokytojų algas ir – taip pat nedelsiant – atsikratyti tų mokytojų, kurie neturi nei profesinių gebėjimų, nei pašaukimo.

Kaip tai padaryti, irgi dviračio išradinėti nereikia. Buvęs KTU gimnazijos direktorius, profesorius Burgis priminė, kad jis dar prieš dešimt metų siūlė mokytojams save įsivertinti taip – lietuvių ir užsienio kalbų testas, kompiuterinis ir profesinis raštingumas.

Pasak profesoriaus, „po tokio testo kai kurie patys išeitų susipratę, kad jie ten netinkami, o likusiems galima būtų padidinti atlyginimą dvigubai“.

Taigi iš pradžių nebemokėti tiems, kurie nėra mokytojai, ir užteks tiek krūvių, tiek algų tikriems mokytojams iš tų pačių lėšų.

Mokinių skaičiaus mažėjimas tai leidžia padaryti. Kodėl Skvernelio Vyriausybė to nedaro? Matyt, nelabai nori. Sprendžiant iš premjero viešų postringavimų, jam atrodo, kad mokytojai vis dar nenusipelnė gyventi geriau.

Amorali pozicija, bet tai paties premjero pozicija.

Tai nebuvo vienintelė šokiruojanti „valstiečių“ viršūnių pozicija praėjusią savaitę. Seimo pirmininkas Pranckietis užsimojo net plačiau už premjerą. Pagal Seimo pirmininką, jei Lietuvai, o drauge  ir mokytojams ko nors ir trūksta, tai tik naujų papildomų mokesčių. „Jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tokie mokesčiai yra būtini įvesti“, – interviu Žinių radijui pareiškė Pranckietis.

Miela malonu, kaip sakoma. Tuo metu, kai „valstiečių“ vadas Karbauskis, kuris, kaip visiems žinoma, kaip solidus verslininkas moka tik vieną procentą mokesčių, Pranckietis siūlo dar labiau apmokestinti tuos, kuriems mokesčių našta ir taip jau yra didžiausia ES.

Kokia naujų mokesčių prasmė šalyje, kur šešėlinė ekonomika ir taip yra apie 30 % BVP? Valdžia, užuot dariusi viską, kad mokesčius pradėtų mokėti tie, kurie jų nemoka arba beveik nemoka (kad ir tas pats Karbauskis), siekia, kad į šešėlį nueitų net tas trečdalis, kuris dabar moka visus mokesčius? Reikia pribaigti juos automobilių ir visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu?

Su kuo lyginti tokius Seimo pirmininko Pranckiečio siūlymus?

Į galvą ateina palyginimas tik su priešo okupuotos teritorijos valymu – likviduoti bet kokį vidurinės klasės židinį.

Tiesa, Skvernelis tuoj pat atkirto Pranckiečiui, kad nebus jokių naujų mokesčių. Tačiau kiek ilgai? Ir kada šita naisiečių valdžia pagaliau nustos šiurpinti žmones savo moksleiviškais paistalais apie politiką?

Kaip diena – taip vis kitokia „valstiečių“ valdžios naujiena. Gal galima būtų tautai leisti bent jau trumpa vasaros šiluma ramiai pasidžiaugti?

Bet „valstiečiai“ negali – nutilę bijo akmeniu pavirsti. Matosi, kad tiek Karbauskis, tiek Skvernelis, tiek Pranckietis, tiek ir „valstiečių“ smulkmė ieško būdų save kaip nors įprasminti ir parodyti, kad tik ilgiau išliktų politikoje.

Nepavyks. Kur kas daugiau tie politikos prašalaičiai laimėtų tylėdami. Bet tam, kad nepraleistum progos patylėti, reikia turėti politinio proto. Todėl išeina kaip visada. Taip, kaip Skverneliui – su pasažu apie mokytojų algas.

Užburtas ratas. Jei „valstiečiai“ nori išlikti politikoje, jiems reikia rezultatų. Bet jei jie nori pasiekti rezultatų, jiems reikia proto. O iš kur to politinio proto paimsi, jei į Seimą ir Vyriausybę prisikvietei tiek daug gerai apie save galvojančių plumpročių?

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka. 

Komentarai