Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Valstiečių reitingai varo į dugną jau penktas mėnuo iš eilės

2017-06-19, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Laikas, kai birželis peržengia vidurį ir artėja prie ilgiausios dienos metuose ir vasaros saulėgrįžos, tradiciškai yra laikomas ir braškių metu. Net šiais laikais, kai braškių galima nusipirkti ir prieš Kalėdas, lietuvis turguje birželį vis tiek dairosi savų, lietuviškų braškių. Daug kas šįmet skundžiasi, kad lietuviškos braškės jau visai neįperkamos. Kur tai matyta – perskaičiavus iš eurų, būtų net 20 litų už kilogramą, skundžiasi braškių valgytojai. Tačiau lazda visada juk su dviem galais. Tai, kas lietuviškų braškių valgytojui – kruvinos, nepateisinamos išlaidos, lietuviškų braškių augintojui yra būtinos pajamos. Tai ar neturėtume pasidžiaugti išaugusiomis braškių augintojų pajamomis, valdiškai kalbant, didesne ūkininkų alga?

Pasibaisėtina mintis? Tačiau tie patys lietuviškų braškių valgytojai tame pat feisbuke dieną naktį piktinasi skrudžais mūsų darbdaviais, kurie niekam nemoka taip, kaip Vakaruose, dėl ko lietuviai ir bėga iš šalies. O kas mes, lietuviškų braškių mėgėjai ir pirkėjai, esame lietuviškų braškių augintojams? Iš esmės mes ir esame braškių augintojų darbdaviai. Tai ar nekeista, kad mes, ką tik piktinęsi tais, kurie nemoka didesnių algų, tapę darbdaviais, patys virstame skrudžais makdakais? Lygiai taip pat, kaip jie, nenorime mokėti už lietuviškas braškes daugiau, todėl renkamės braškę lenkišką ir olandišką. O gal vis dėlto tegu ir pro sukąstus dantis reikėtų pasidžiaugti, kad štai atskirai paimti braškių augintojai Lietuvoje šįmet jau uždirba daugiau?

Suprantu, kad tokį posūkį priimti nelengva, o daugeliui tai – tiesiog šventvagiška mintis. Tačiau štai koks klausimas: o kaip braškių augintojams uždirbti daugiau, jei darbo jėga brangsta, jei lietuviškų braškių valgytojų mažėja, o ir likusieji norėtų, kad braškės kainuotų kaip prieš eurą, o dar geriau – prieš Europos Sąjungą? Skųstis, kad mano alga tai nepadidėjo, o gal net sumažėjo, žinoma, galima, bet tai juk nepajudins mažų pajamų akmens iš vietos. Šitą akmenį iš vietos gali pajudinti tik supratimas, kad visiems gyvenimas vienu metu nepagerės. Tai ar visuotinis gėris neturėtų prasidėti nuo supratimo, kad jei braškių augintojui bus geriau, tai ir man, kaip braškių valgytojui, nuo to šiek tiek bus geriau? Suprantama, kad taip mąstyti nelengva. Mes taip įpratę tik save laikyti auka ir vargšu, kad kiekvienas, kuris mūsų intereso nepatenkina čia ir dabar, yra paskutinis niekšas.

Nenorėčiau dėl to nei moralizuoti, nei kitaip versti žiūrėti į dalykų esmę. Tenoriu atkreipti jūsų, mielas radijo klausytojau, dėmesį į tai, kad šitaip mumyse nuolat varžosi, o kartais ir grumiasi dvi įnoringos ponios. Tai mūsų praeitis ir dabartis. O lietuviškos braškės – tik kiekvienam iš mūsų aiškus, suprantamas ir diskusijai būtinas aistras įžiebiantis pavyzdys. 

Praeities ir dabarties susidūrimai – kiekviename žingsnyje. Tik ne kiekvieną žingsnį spėjame įsprausti į dabarties apmąstymus. Štai aną savaitę sukako lygiai 25 m., kai lietuviai dalyvavo tokiame egzotiškame referendume „Dėl buvusios SSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos teritorijos“. Tarsi tauta būtų troškusi kuo ilgiau pasilaikyti savo pašonėje smirdintį okupantą.

Referendume, į kurį atėjo šiandien nebeįsivaizduojamas kiekis rinkėjų – bemaž 76 procentai – daugiau kaip 90 proc. balsavo „už“. Po metų paskutinis rusų kareivis paliko Lietuvą. Bet praėjus ketvirčiui amžiaus po šio įvykio nuo homo sovieticus virkštelės taip ir nesugebėjusi atsiskirti Rusija vėl nerimsta. Artėja Rusijos armijos manevrai „Zapad“, kuriuos karo ekspertai vadina įsiveržimo į Baltijos šalis ir Lenkiją treniruote. 

Vakar Alytaus ir Lazdijų rajonuose vyko NATO pratybos „Geležinis vilkas 2017“.  „Geležinis vilkas 2017“ yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančių „Saber Strike“ pratybų dalis.  Jų tikslas – Rusijos užpuolimo atveju apginti vos šimto kilometrų pločio Suvalkų koridorių, jungiantį Lietuvą su Lenkija. Pratybose Lietuvoje dalyvauja 5300 Lietuvos, Lenkijos, Belgijos, britų, JAV, Kroatijos, Rumunijos, Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Portugalijos kariškių. Kažkam Maskvoje vis dar atrodo, kad protinga laikytis įsikibus praeities – svetimų teritorijų grobimais gyvo homo sovieticus bambos. Bet yra ir dabartis – kaip atsakas į gličius homo sovieticus pirštus. Ir tai ne tik Lietuvos. Tai – stipriausios pasaulyje karinės organizacijos NATO atsakas.

Mūsų Sausumos pajėgų vadas, brigados generolas Valdemaras Rupšys taip ir pasakė: „Geriausia šių pratybų žinia žinia yra tai, kad ne mums vieniems tai rūpi“. Nieko nėra geriau kaip jausti tvirtą sąjungininko ranką tokiu praeities ir dabarties susidūrimo atveju, kuris kelia ne įsivaizduojamą, o realų pavojų Lietuvos kaip nacijos ir valstybės egzistencijai. Tačiau ar mes patys savo valstybėje jau esame padarę viską, kad mūsų pačių homo sovieticus šmėklos netrukdytų mūsų laisvei?

Šios kadencijos Seimas vos ne kasdien mums primena, kiek daug dar praeities antspaudų yra mūsų pačių išrinktoje Tautos atstovybėje. Antai socialdemokrato Basčio laukia apkalta dėl jo ryšių su Rusijos žvalgybų ir propagandos ruporų veikėjais, kurių tikslas – kenkti Lietuvos valstybei. Bet pats Bastys net nesupranta to, ką jis yra padaręs. O juk tai – ne senosios, o jaunosios kairiųjų politikų kartos atstovas.

Praėjusį antradienį Seimas svarstė socialdemokratės Šalaševičiūtės ir tvarkiečio Žemaitaičio parengtas Narkologinės priežiūros įstatymo pataisas. Nors tiksliau šias pataisas būtų pavadinti Sovietų sąjungoje veikusio prievartinio gydymo nuo alkoholizmo sugrąžinimu. Tai, kad nė vieno žmogaus prievarta nei Sovietų imperijoje, nei kur nors kitur nepavyko išgydyti nuo priklausomybių ligų, gali patvirtinti ne tik gydytojai. Kiekvienas skaityti mokantis žmogus tai žino. Tačiau socialdemokratė Šalaševičiūtė net ir 28-aisiais laisvės metais vis dar tiki Lenino ir Stalino reikalu. O juk ji – buvusi sveikatos apsaugos ministrė.

Nesiseka su sveikatos apsaugos ministrais Lietuvai. Kita vertus, turėtume įvertinti tai, kad Šalaševičiūtės ir Žemaitaičio bandymas grąžinti Lietuvą į komunistinio prievartinio tempimo į laimę laikus Seime buvo atmestas. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerijai ir dabar vadovauja sovietinio raugo žmogus. Sovietų sąjungoje buvo laikomasi nuostatos, kad dėl gerų dalykų, pavyzdžiui, komunizmo pergalės, – geros visos priemonės.

Dabartinis Lietuvos sveikatos ministras Veryga, prieš tapdamas ministrų kabineto nariu, elgėsi panašiai. Blaivios Lietuvos vardan būsimasis ministras PSO siuntė iš piršto laužtus padidintus alkoholio suvartojimo duomenis. O paskui tais pačiais duomenimis, tik jau su PSO antspaudu, pats gąsdino Lietuvą.

Ne tik gąsdino. Kai vyko ginčas, kiekgi Lietuvoje iš tikrųjų išgeriame, tie, kurie abejojo tokiais veryginiais PSO duomenis, buvo apšaukti „nupirktais“ ir „alkoholikais“.  Praėjusią savaitę pagaliau atvažiavo pati PSO, ir ką išgirdome? Ogi tai, kad alkoholio vartojimas Lietuvoje jau kelinti metais mažėjo ir tebemažėja. Ką gi, praeitis tebėsėdi net ir palyginti jaunų žmonių smegeninėse. Galėtume pasakyti ir taip – homo sovieticus bacila neretai nuodija mūsų dabartį labiau nei grynojo alkoholio litrai. Lietuva ne kartą ir ne du jau klupo spręsdama praeities ir dabarties lygtį. Visuomenei nuolat tenka pagiriotis nuo be saiko pavartotų gelbėtojų kerų ir jų nešamų mūsų asmeninės laisvės apribojimų. Bet pastaroji „Vilmorus“ apklausa nuteikia viltingai. Gelbėtojų valstiečių reitingai varo į dugną jau penktas mėnuo iš eilės.  Nuo praėjusių metų gruodžio Karbauskio partijos populiarumas sumažėjo perpus!

O kiek būta šūkavimų „leiskit dirbti!“ Dabar jau ne vienas taip šūkavęs ir su žemėmis maišęs valdžios kritikus, pats karčiai spjaudosi valdžios pusėn. Ką tai sako apie daugumos žmonių požiūrį į valdžios kritikus?

Pirmiausia tai, kad kritikas visą laiką  yra pasmerktas būti pralaimėtoju. Nes tas, kuris pirmasis pasako, jog karalius yra nuogas, visada buvo ir bus nejaukioje mažumoje. O kai buvusi valdžios dauguma dėl savo kvailysčių pati taps mažuma, niekas jau nė neprisimins, kas pirmas pasakė, kad karalius buvo nuogas. Kritikas tuo metu jau turės taršyti kitą karalių. O kiekvienas, kuris dar neseniai šaukė „leiskit dirbti!“, kels ant šakių save, tik jau rėkdamas „ar aš nesakiau?“

Dauguma, kuri visada jaučia nugalėtojo jėgą ir aistrą, neretai atrodo, kad jei nebūtų kritikų, gyventi būtų miela malonu. Ar reikia dėl tokio nuolatinio žmonių paklydimo sielotis? Tikrai ne – tokia jau visuomenės prigimtis. O jei kritikai vieną dieną išnyktų arba būtų valstybės vardu nužudyti, kaip atsitiko su Antikos filosofu Sokratu, jūs patys po kelių dienų taptumėte kritikais.

Kritiko darbas nėra nei perimti valdžią, nei siūlyti, kaip geriau tą ar kitą darbą padaryti. Bet kuris kritikas, kaip kadaise Sokratas, tik kelia klausimus ir skatina tai daryti kitus piliečius. Tarkim, visai nekaltai klausia, ar tai, kad lietuviškos braškės nuolat brangsta, visada – tik blogio ženklas? O gal kaip tik yra priešingai?

Skanių jums braškių ir geros ilgiausių vasaros dienų savaitės!

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka. 

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai